Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Andrey Motorichev
Su antruoju albumu matomiausia jaunosios kartos Lietuvos roko grupė įgavo destrukcinės jėgos. Beliko pabėgti nuo įtakų ir sukurti įvaizdį, labiau atitinkantį skambesį.
Įsivaizduokime, kad apie „Freaks on Floor“ nežinome nieko. Kokį pranešimą gauname į rankas paėmę šviežutėlį, tik gruodžio 17-ąją pristatytą antrąjį jų albumą? „Hello Girls!“ – sako Schwarzeneggerio terminatoriaus klonas, nupieštas tušinuku ant sąsiuvinio linijomis. Grupės pavadinimas, jau ir taip deklaruojantis, kad normos bus laužomos, dargi parašytas su maištaujančiomis „e“ ir „a“. Kvepia gimnazija, mintimis nusikeli į JAV 2000-aisiais, stebi 16-mečius „Amerikietiško pyrago“ stiliaus vakarėlyje, girdi už sienos skambant „Teenage Dirtbag“.
Albumo viršelis. Piešinių autorės – Nadia Lipunova ir Kristina Bastytė.
Perklausius albumą supranti, kad užsisvajoti apie JAV nebuvo pro šalį. Naujasis „Freaks on Floor“ įrašas iki kaulų smegenų amerikietiškas. Tik kai JAV buvo populiari tokia muzika, iki mileniumo ir neatėjusios pasaulio pabaigos dar buvo geras penkmetis. „Hello Girls!“ toli nuo koledžroko, arčiau Sietlo priemiesčių 90-aisiais, kai su „Nirvana“ ir „Pearl Jam“ priešakyje pasaulis išgirdo grunge’ą.
Jau debiutiniame, pernai išleistame „Freaks on Floor“ albume „Freaky Wonder“ buvo šio stiliaus apraiškų (pavyzdžiui, bene sėkmingiausia albumo daina „No Country for Oldman“, taip pat „Friendo“), tačiau savo esme tai buvo fankiškas įrašas. Su „Hello Girls!“ vaikinai subrendo, pasikvietė antrą gitaristą ir back vokalistą, jų muzika pasunkėjo, tapo gilesnė, įvairesnė, atmosferiškesnė.
Nors kai albumo pristatymo koncerte publika skandavo grupės vardą, o vokalistą Justiną Jarutį tiesiogine prasme nešė ant rankų, dar kartą tapo aišku, kad norint pajusti visą „Freaks on Floor“ galią, jų reikia klausyti gyvai, „Hello Girls!“ vis tiek daro stipraus albumo įspūdį. Jėga ypač išryškėja titulinėje albumo dainoje, Justinui išrėkiant „I got a feeeeeeeeeeling“ ir pirmajame single „Freedom Peace & Me“, kuris su savo genialiai paprastu rifu nuo šiol yra geriausia grupės vizitinė kortelė ir koncertų kulminacija.
Vis dėlto, įdomiausi kūriniai albume pažymėti skaičiukais 3, 6 ir 7. Ne todėl, kad jie būtų kuo nors geresni, o dėl to, kad jie čia apskritai yra. Ar kas nors galėjo pagalvoti, kad karjeros pradžioje koncerto be vokalisto kritimo ant scenos nebaigdavę „Freaks on Floor“ surimtės tiek, kad išleis albumą, kurio trečdalis dainų – baladės? Būtent tokios yra „Is There a Light“, „Realize Things“ ir „Only“. Visos skirtingos, visos stiprios. Neabejotinas singlas „Realize Things“ (o ne britiškas „Realise“) turi visus šansus būti kabliuku, pritrauksiančiu naujų klausytojų – tų, kuriems lig šiol „Freaks on Floor“ buvo pernelyg triukšmingi.
Svarbiausia, kad įrašydama balades ir sustiprindama kitų kūrinių turinį, grupė įrodė, jog neužmigo ant laurų. Niekas negali apkaltinti, kad „Hello Girls!“ atkartoja „Freaky Wonder“ ar yra už jį mažiau kokybiškas. Grupės įrašų evoliucija daugiau nei akivaizdi, o tobulėjimo jausmas kiekvienam kūrėjui yra pamatinis.
Taigi „Freaks on Floor“ dabar yra daug rimtesnė grupė, nei suponuoja jų pavadinimas, viršelio dizainas ar albumo pristatymą reklamavusi nuotrauka. Tačiau viršelio istorija parodo kitą grupės stiprybę: gerą vadybą.
„Freaks on Floor“ nebijo reklamos ir viešųjų ryšių – jie groja po „Tuborg“, „Vans“ ar „Red Bull“ vėliava, filmuojasi „Ežio“ reklamoje, nes supranta, kad, jei nori groti ne tik sau ir savo draugų draugams, viešumas yra būtinas.
Nuo to laiko, kai žiniasklaidoje buvo pirmą kartą užsiminta apie naująjį albumą (šių metų gegužę, sulig „Freedom Peace & Me“ pristatymu) iki jo išleidimo „YouTube“ buvo patalpinti aštuoni skirtingi grupės vaizdo klipai (koncertiniai video, interviu, kvietimai į koncertus), buvo išplatinti 6 (!) pranešimai žiniasklaidai – apie tai, kad albumas vadinsis „Hello Girls!“, kad įrašytas koplyčioje, kad vaikinai viešės „Opus 3“ studijoje ir kt. Jokia kita grupė Lietuvos alternatyvios muzikos scenoje taip aktyviai apie save neprimena, ir tai yra minusas toms grupėms, ne „Freaks on Floor“.
Vienas iš pranešimų skelbė, kad albumo viršelį kurs studentai. Grupė suderino reikalus su „Red Bull“, paskelbė piešinių konkursą, surengė geriausių darbų parodą, pačius geriausius dėjo į albumo išorinį ir vidinį viršelius. Nekvestionuojant meninės piešinių vertės, gauname gerą vadybos pavyzdį: studentams – galimybė pasireikšti, „Freaks on Floor“ – viešumas ir dar didesnis buzz prieš naujojo albumo išleidimą.
Būtent gera vadyba yra tai, ko dažnai trūksta Lietuvos grupėms, norinčioms rasti auditoriją užsienyje. Galbūt „Freaks on Floor“ tai pavyks? Vieną tarptautinį laimėjimą, kaimyninės Lenkijos festivalyje „Seven Festival“ jie jau turi. O jei tolyn į Vakarus? Ar prieš paskutinį „Freedom Peace & Me“ priedainį jie gali tupdyti ne tik Vilniaus publiką?
Niša yra. „Hello Girls!“ pats tas pasiilgusiems roko be „išsidirbinėjimų“ – supraskim, be sintezatorių, be lo-fi primityvizmų , be vokalistų su užsegta viršutine marškinių saga. „Freaks on Floor“ yra tradicinio alternatyvaus roko atstovai, su stipriu vokalu, trankiomis gitaromis ir solo bene kiekvienoje dainoje. Bėda ta, kad dabar tradicinis alternatyvus rokas pasaulyje mažai kam įdomus. Galima išskirti nebent „Foo Fighters“, kurie, Dave Grohlo personos dėka, vis dar neleidžia šio žanro ramiai palaidoti. Iš gitarinių kompanijų šiemet daugiausia šurmulio kėlė „Battles“, „The Horrors“, „Cults“ ir panašios grupės. „Gryno“ roko jose mažai. Jų gerbėjams „Freaks on Floor“ pasirodytų pavėlavę 20-ia metų.
Tačiau nėra veiksmo be atoveiksmio. Štai amerikiečių kompanija „Girls“, grįžtanti į dar ankstesnius, „Rolling Stones“ ar „Led Zeppelin“ skambesį menančius laikus, šiemet yra viena sėkmingiausių. Stipriai debiutavo britai „Yuck“ ir „The Vaccines“. Tai – klasikinius roko kanonus atkartojančios, savaip juos painterpretuojančios grupės, kurios senajai kartai atrodo kažkur jau girdėtos, bet jaunimui yra naujiena.
„Freaks on Floor“ pasauliui gali būti įdomūs būtent kaip šios, atoveiksmio bangos atstovai. Tik kol kas grupės baladėse yra per daug „Pearl Jam“, o trankiuose šotuose – „Red Hot Chili Peppers“. Tyčia ar netyčia, bet Justino balsas per „Realize Things“ suskamba Vedderiškai, per „History of Stories“ – Kiediškai.
Didžiausias uždavinys trečiajam grupės albumui – individualizuoti savo skambesį taip, kad visiems būtų aišku, jog girdime „Freaks on Floor“ ir tik juos. Pabėgti nuo herojų ir patiems jais tapti. Justinas tam turi pakankamai ambicijų, charizmos ir profesionalumo. Talentingas būgnininkas Rokas Beliukevičius ir grupės brandą keletu metų pagreitinęs, tik praėjusią žiemą prie „Freaks on Floor“ prisijungęs, bet grojantis taip, tarsi būtų narys nuo pat starto 2007-aisiais, bosistas Aurelijus Morlencas, yra pakankamai tvirti, kad suteiktų frontmenui pakankamą užnugarį.
Jei „Red Hot Chili Peppers“ ieškos Lietuvoje grupės, galinčios juos apšildyti koncerto Kaune metu, „Freaks on Floor“ bus pasirinkimas nr. 1. Tačiau kodėl nepabandžius būti ne apšildytojais, o apšildojamaisiais?
