Ekstremalūs sportininkai Lietuvoje – nebėra blogasis jaunimas (Interviu, Foto)

Dovilė Raustytė

Ekstremalaus sporto varžybos „Karramba“ šiemet vyks jau šeštą kartą. Apie Lietuvos riedutininkus, riedlentininkus, „Bmx“ dviratininkus ir motociklininkus kalbamės su renginį organizuojančia Vilija, kuri savęs, nevadina didele organizatore, tik žmogumi, mėgstančiu realizuoti svajones.

2007 m., būdama 16-os, suorganizavai pirmąją „Karrambą“. Ar pati užsiiminėji ekstremaliu sportu?

Tai užima pakankamai daug laiko, todėl nelabai turėjau galimybių intensyviau mokytis. Bet esu atradusi snieglentes, kaip puikų laiko leidimą. Jei tik galiu, žiūriu laisvojo stiliaus motokrosų pasirodymus. Iš tikrųjų, labiau patinka stebėti, nes kažkokiu būdu mane tai įkvepia tolimesniems darbams.

Ar ekstrymas apskritai populiarus tarp merginų? Yra tarp jų profesionalių?

Tarp merginų, ko gero, populiariausios snieglentės. Nesu tikra, ar turime profesionalių, bet esu girdėjusi, jog merginos turi ką parodyti. Beje, prognozuoju, kad jų tarpe labai greitai išpopuliarės longboard'ai. Tad jeigu viskas ir toliau taip entuziastiškai klostysis, manau, kad po kelių metų galėsime į varžybas ir longboard'ų pasirodymą įtraukti.

Ar iš tikro riedutininkai (ir riedutininkės), skeiteriai, bmxininkai yra tokie bepročiai, kaip daugelis juos laiko?

Tai yra gyvenimo būdas. Manau, jog keletą metų atgal, ekstremalūs sportininkai buvo žinomi kaip maištautojai ir daug kam kėlė neigiamas asociacijas. Dabar jiems svarbiausia rezultatai. Didelę įtaką jiems padarė užsienio sportininkai, į kuriuos mūsiškiai bando lygiuotis, kas, manau, jiems puikiai sekasi. Tai nebėra, tas blogasis jaunimas, kuris naktimis gadina rajono gatves ir laužo viską aplinkui. Tai tampa populiarus laisvalaikio užsiėmimas aktyviems, ambicingiems paaugliams.

Sutiktum su teiginiu, kad tarp ekstremalaus sporto gerbėjų dažnas klausosi repo muzikos, dėvi per didelius drabužius ir t. t.? Na, supranti, aš apie stereotipus...

Oi ne! Tai senas stereotipas. Žinoma, dominuoja tam tikros tendencijos, bet dabar sumaniau būti kitokiam. Sunku daryti išvadą, kad vyrauja tik keletas tam tikrų žmonių grupių. Sutikčiau su nuomone, jog individualizmas tampa natūralus dalykas, sportininkai turi savo „herojus“, į kuriuos, kaip jau minėjau, ir lygiuojasi. Kuo daugiau skirtingų „herojų“, tuo daugiau skirtingų sportininkų.

Ar smarkiai per tuos šešerius metus prasiplėtė varžybų dalyvių gretos? Kurios sporto šakos atstovų daugiausiai?

2007 m. dalyvavo apytiksliai 60 dalyvių. Šių metų internetinė registracija dar nesibaigė, bet praėjus 1 dienai po registracijos paskelbimo, užsiregistravusiųjų skaičius buvo apie 70. Svarbu paminėti, jog daugybė sportininkų nedalyvauja dėl tam tikrų priežasčių.
Visą laiką jautėsi didelis riedlentininkų skaičius, bet tendencija po truputį keičiasi.

Kiek maždaug kainuoja riedučiai ar riedlentė, su kuria jau drąsiai gali eiti ant rampos mokytis triukų?

Riedlentės nuo 150 Lt, riedučiai brangiau, o „Bmx“ prasideda nuo 2 000 Lt. Taip pat labai brangios pastarųjų detalės.

Ar traumos – dažnas reiškinys tarp besimokančiųjų? Gal kiekvienas turi tokią patirtį, kol tampa profesionalus sportininkas? Kiek laiko prireikia sudėtingesniam triukui išmokti?

Traumos labai dažnos, sprendžiu apie tai iš „Facebook'o“, kur draugai dažnai paviešina nuotraukas su nubrozdintais keliais, kruvinom rankom ar netgi ligoninėje. Turi praeiti nemažai laiko, kol pradedi jausti, ką realiai gali įgyvendinti, o ko ne. Vienas svarbus niuansas – Lietuvoje ekstremalus sportas vis dar nėra laikomas rimtu užsiėmimu, todėl daug kas meta jį, baigę mokyklą ar universitetą, taip ir neįrodę savo maksimumo. Šis sportas labai susijęs su psichologiniu pasiruošimu: vieni progresuoja greičiau, kiti lėčiau – priklausomai nuo susidorojimo su baime. Na, ne veltui, ekstremalus sportas.

Ar mūsų šalyje yra ekstremalaus sporto profesionalų, kurie iš to gyvena?

Šis sportas Lietuvoje dar nėra tiek pažengęs, kad sportininkai galėtų sau leisti iš to pragyventi. Progresas yra, kai kurie ekstremalai turi rėmėjų. Turi praeiti dar daug laiko, kol dėmesys ekstremaliam sportui išaugs ir jis bus pripažintas darbu, už kurį mokami pinigai.

Gal „Karramba“ irgi atsirado dėl dėmesio ekstremaliam sportui trūkumo?

„Karramba“ nėra tik varžybos, tai ir judėjimas, kurio procese mokomės. Jo tikslas – labai žmogiškas – norime jog jaunimas, mūsų aplinkos žmonės, draugai turėtų užsiėmimo, atrastų tai, kas jiems patinka, ir nebijotų savęs realizuoti. Gaila žiūrėti, kai jauni, gabūs žmonės nuleidžia rankas, nes tiesiog neturi tinkamų sąlygų progresuoti. Truputį sudėtinga kurti „Karrambos“ ateities planus, kai su organizatore Lina gyvename Kopenhagoje, o dar vienas „Karrambai“ be galo svarbus žmogus Albertas ruošiasi 12-os klasės egzaminams. Tačiau, nenorime nuleisti rankų, kai matome daugybę dalykų, kurie Lietuvoje turi būti patobulinti ar pakeisti. 

Daugiau nuotraukų - galerijoje.