Pradėdamas pasakojimą norėčiau atkreipti dėmesį į vieną šiai dienai itin Lietuvai reikšmingą valstybę – Islandiją. Be pelenų šleifo, kuris „sujungė“ atrodytų tolimas šalis, dabar mus vienija ir gyventojų skaičius…
Ledo saloje jų gyvena beveik trys šimtai tūkstančių, Lietuvoje – virš trijų milijonų. Atrodytų, menkas panašumas, tačiau jei lygintume Lietuvos bedarbius, kurie pasiekė (ir, ko gero, truputėli pralenkė) Islandijos populiaciją, bendrumų įžvelgsime. Juolab, kad islandai paskutiniu metu visoje Europos Sąjungoje simbolizuoja bet ką, tik ne pajamas. O pajamos – tai darbas. Be darbo pajamų nebūna.
Kad visa tai išsiaiškintum, didelio mokslo nereikia. Todėl šioje vietoje svarbiau suprasti, kaip pats nedarbas veikia ar paveiks mūsų kraštiečius, ir kaip nedarbas keičia nusistovėjusį žmogaus laisvalaikio leidimo būdą bei hobį. Juk pagaliau, trys šimtai tūkstančių – tai didelė bendruomenė su kuria ne tik skaitytis, bet ir ją pažinti yra būtina.
Bedarbių kategorijos
Taigi Lietuvoje bedarbio duonos paragavo didelė dalis piliečių. Iškart juos galime suskirstyti į pasyvius (tiesiog „sėdinčius“ darbo biržoje) ir aktyvius (intensyviai siuntinėjančius CV, vaikštančius į pokalbius dėl darbo). Šioje vietoje mums reikšmingi bus kaip tik pastarieji. Žinoma, klasifikacija pagal aktyvumo laipsnį galima ir čia. Kai kuriuos pogrupius netrukus aptarsime.
Darbo pasiūlymai Lietuvoje yra skelbiami praktiškai visuose dienraščiuose ir dešimtyje internetinių svetainių. Per dieną, vien Vilniuje, pasirodo apie 50 naujų darbo pasiūlymų. Tai nedidelis, tačiau pakankamas skaičius tam, kad darbo tikrai trokštantis žmogus, atrastų mažiausiai kelias sritis, kuriose galėtų sėkmingai dirbti. Čia labai svarbu ar „aktyvus darbo ieškotojas“ pasiūlymams yra lankstus ir nesiekia iškart susirasti darbo, apie kurį, galbūt, svajojo dar nuo darželio laikų. Todėl per savaitę išsiuntęs geriausiu atveju apie 15 – 25 CV, jis turi galimybę būti pakviestas bent į kelis pokalbius.
Paieškos tikslas – patekti į pokalbį
Esminis ieškotojo siekis yra rezultatyvus pokalbis t.y. pokalbis po kurio jis bus įdarbintas. Tačiau neretai pasitaiko tokių (pavadinkime juos atskalūnais), kurie varsto įvairių įmonių duris, norėdami tik pasidomėti tuo kas yra siūloma, ko yra prašoma arba, tiesiog sužinoti kaip šiais sunkiais laikais žmonės verčiasi. Būna net tokių atvejų, kada kandidatas atėjęs į atranką ima siūlyti savas temas pašnekesiui, kartais net ignoruodamas kalbas apie darbo perspektyvą, pobūdį ar algą.
Turint galvoje, kad taip eliminuojamas esminis siekis – darbas, situacija atrodo mažų mažiausiai keista, savotiška anomalija. Iš karto pažymėkime, kad ne visos anomalijos yra kenksmingos. Mūsų aptariamoji tokia būti negali. Nebent tikrai darbo ieškantys piliečiai priekaištautų dėl bereikalingai sudeginto darbdavio kvietimo.
Sportiniai darbo paieškos niuansai
Savo išskirtinumą turi ir tie, kurie visą šį aptariamą procesą laiko tam tikromis varžybomis. Jos dažniausiai vyksta tarp draugų. Atsakymo į CV trukmė, pokalbis telefonu, pokalbis gyvai, darbo specifika, pareigos, darbovietės vieta mieste, atlyginimas ir pan. yra įvertinami taškais, kurie rungtyniavimo metu sumuojami. Apie tokį darbo ieškojimo metodą teko girdėti rečiau, tačiau, galima numanyti, kad jis pakankamai efektyvus. Gal net efektyvesnis už kadaise vykusias „soclenktynes“.
Efektyviausia priemonė – tikslinga savireklama
Yra ir dar vienas darbo ieškojimo būdas. Tai, sakyčiau, tikras avangardas šioje srityje. Jį panaudoti ryžtasi ne kiekvienas, tačiau įkvėpimo dozę suteikia visiems. Čia svarbiausia atkreipti dėmesį į save dar iki pokalbio. Žodžiu, laukti kol „pats darbas ateis pas tave“.
Kaip tai padaryti? Ogi pasinaudojus XXI amžiaus naujovėmis (youtube, facebook, „blogais“ ir pan.). Sakyčiau tai ganėtinai veiksmingas būdas užsidirbti ir atrasti save kitokiuose amplua. Žinoma, čia jau svarbus talentas ir skonis, kurių karatais taip trūksta. Į tą pačią kategoriją įtraukčiau ir vykstančias talentų paieškas televizijoje. Galbūt, sekdami tendenciją, su išlygomis prie šio tipo galėtume priskirti ir rinkimus į Seimą.
Darbo paieškos – žaidimas užverstom kortom
Visa tai perskaičius nusivylusiam namų šeimininkui ar šeimininkei gali kilti pyktis dėl neva vaikėziško ir neatsakingo „atskalūnų“ žaidimo su siūlomais darbais. Jų argumentai, neabejoju, būtų pakankamai svarūs. Tačiau verta iškelti dar vieną klausimą – ar pyktis ir nusivylimas priartins mus visus prie taip laukiamų geresnių laikų? Atsakymas – tikrai ne. Taip tik pagerinsime ir taip neblogą statistiką emigracijoje, savižudybėse ir visose kitose blogybėse, kurios grasina tapti lietuvių mentaliteto dalimi.
Žinoma, lietuvis niekada netaps ramus kaip belgas, pozityvus kaip prancūzas ar įdegęs saulėje kaip ispanas… Tačiau to ir nereikia, galime būti tiesiog savimi. Depresija ir nusivylimas – tai ne nacionalinis tautos bruožas.
Todėl verta šiek tiek pasisemti originalumo iš trumpai aptartų darbo ieškotojų ir pačią situaciją vertinti šiek tiek kitaip, pridedant daugiau spalvų ir žaismo. Sakyčiau visai geras ir tinkamas būdas į darbo paiešką žvelgti kaip į žvejybą. Vargu ar žvejojantis islandas ar tas pats lietuvis labai skundžiasi. Tai juk hobis. O, be to, vyrai kalba, kad gerai žvejybai meškerių nereikia.
Informacija straipsniui surinkta apklausus įmonių vadovus, darbo ieškotojus. Taip pat remtasi asmenine patirtimi.
Benas Brunalas
Laikas.lt – įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!