Medžioklė – ir moterų reikalas

Kas pasakė, kad medžioklė – tik vyriškas užsiėmimas? Jau šešerius metus medžiojanti dvidešimt ketverių metų ukmergiškė Agnė Balčiūnienė savo laisvalaikio be šautuvo neįsivaizduoja.

Jauna moteris juokauja, kad ne kartą medžioklėje buvo palaikyta berniuku. Pamatęs iš po kepurės išlindusias kasytes, sutrikdavo ne vienas medžiotojas.

Daugelis moteriškos giminės atstovių tikriausiai tik gūžtelėtų pečiais: „Moteris medžioklėje? Nesąmonė.“ Ir pradėtų dėstyti savo argumentus: žiauru, per sunku, nemoteriška…

Apie medžioklę prašo nepasakoti

Agnė taip niekuomet nemanė, nes pasakojimų apie medžioklę ir joje patirtus nuotykius iš savo tėčio Povilo Andriūno girdėjo nuo pat vaikystės. Dar būdama nedidukė mergaitė susižavėjusi apžiūrinėjo medžioti į Lietuvą atvykusius ir tėvų namuose besisvečiavusius vokiečius. Tarp jų buvo ir moteris. Vokietė medžioklio drabužiais ir su karabinu ant peties mažajai smalsuolei pasirodė labai egzotiška…

Agnė pasakoja, kad draugės jos, iš medžioklės grįžusios, prašo nepasakoti apie sumedžiotus laimikius. Tuo labiau apie medžioklės „virtuvę“ – sumedžioto gyvūno lupimą ir skrodimą. Jų ausims tai per žiauru.
„Daugelis medžioklę įsivaizduoja tik kaip laukinio žvėries nudobimą. O kur dar malonus bendravimas su kolegomis, aktyvus poilsis gamtoje? Kur tas jaudulys, kai sėdėdamas bokštelyje išgirsti traškesį už nugaros?“ – Agnė tikina, kad adrenalino kraujyje tą minutę pasigamina ne mažiau kaip kokiame ekstremaliame sporte. Valandų valandas ji gali pratūnoti medžiotojo bokštelyje, pastatytame kur nors pamiškėje. Net nepajunta, kaip jos prabėga. Laiminga namo grįžta net tada, kai žvėrį ne nušauna, bet tik pamato.

„Man visuomet atrodydavo daug žiauriau, kai augina augina žmogus vištą, kiaulę ar triušį, o paskui ima ir paskerdžia savo augintinį… Ir dar suvalgo jį…“ – taip gyvybės atėmimo filosofiją dėsto pašnekovė.

Atsivedė tėvas

Į medžiotojų gretas Agnė įsiliejo, galima sakyti, įsikibusi į tėvelio ranką. Pirmą kartą išsiprašė į slankų medžioklę – pastovėti šalia patyrusių medžiotojų, pakvėpuoti parako dūmais. Šautuvo į rankas paauglei niekas nedavė, tačiau medžioklėje tvyranti atmosfera padarė ne ką mažesnį įspūdį.

„Iš pradžių eidavau į mišką tik norėdama kuo daugiau laiko praleisti su tėčiu. Nuo mažens esu „tėvelio dukrelė“ – sekiodavau visur… O mūsų šeimoje galioja tokia nerašyta taisyklė, kad savaitgaliais dažniausiai traukiama į medžioklę. Medžiotojų draugijai priklauso ir brolis Darius. Taigi didelio pasirinkimo kaip ir neturėjau… Sulaukusi aštuoniolikos užsirašiau į medžioklės kursus ir aš“, – pasakoja mergina.

Taip jau išėjo, kad tais pačiais metais reikėjo laikyti abitūros egzaminus. Norėdama kuo geriau juos išlaikyti, mergina dar lankė papildomas anglų kalbos, matematikos, istorijos pamokas. O čia dar užsirašė ir į vairavimo kursus… Dažnai iš vieno užsiėmimo tiesiog bėgte bėgdavo į kitą.
Kaip viską suderino? Ar abitūros egzaminai nenukentėjo? „Kai labai nori, tai ir spėji, ir suderini. O gimnaziją baigiau su pagyrimu“, – šypsosi Kauno technologijos universitete vadybą ir administravimą baigusi ir M. Romerio universitete studijas tęsianti Agnė. Jauna moteris mokslus derina su darbu. Savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje ji dirba vyriausiąja specialiste.

Vyrai žvelgė skeptiškai

Puikiai mena savo pirmąjį „pasirodymą“ medžioklėje – jau ne kaip tėvelio palydovės, bet tikros medžiotojos. Su bilietu ir šautuvu rankoje. Dabar jau ir rajono, ir būrelio medžiotojams moteris su šautuvu nėra naujiena – beveik kiekvienais metais mūsų rajone medžiotojų kursų lankytojų gretose būna po merginą, kurios vėliau papildo medžiotojų būrį. Tačiau prieš šešerius metus moteris su šautuvu buvo naujiena.

„Vyriškius tuomet lengvas šokas ištiko, kai, po medžioklės neatsiradus savanorių lupti žvėrį, pasiėmiau peilį ir nuėjau lupyklos link. Nepatiklūs vyrai būreliu nusekė pažiūrėti. Atseit kaipgi tai mergaitei lakuotais nagais seksis šimtą kilogramų sveriantį šerną nudirti. Kol nepamatė, skeptiškai šypsojosi nuošaly stovėdami“, – juokiasi Agnė, prisiminusi pirmuosius išbandymus.

Netrukus būrelio vyrai apsiprato, kad nuo šiol į medžioklę kartu trauks ir mergina. Nors Agnė tikina, kad jos netrikdo kartais kiek persūdytas vyriškas humoras, bet pajuto, jog ir emocijas kitaip kolegos pradėjo reikšti, ir etiketui dėmesio daugiau skiria. Kiek daugiau nesusipratimų iškyla nuvažiavus į kitų rajonų būrelius. Ne kartą buvo palaikyta berniuku. Ne vienas medžiotojas, pamatęs iš po kepurės išlindusias kasytes, nustebęs šūkteli: „O, taigi čia mergaitė!..“

Brangi apranga – ne pasipuikavimui

„Nieko keisto – medžiotojų apranga tokia pati tiek vyrams, tiek moterims“, – paaiškino Agnė. Smulkaus sudėjimo merginai nebuvo lengva prisitaikyti tinkamo dydžio drabužius. Viršutinių ir apatinių medžioklinių drabužių parduotuvės pardavėjas juokavo: „Vaikiškų drabužių neturime.“ Mažo dydžio drabužius teko užsisakyti ir laukti, kol atveš naują siuntą.

Agnė sako, kad tinkamai apsirengti į medžioklę galima nuo tūkstančio litų. Žinomų bendrovių pagaminti specialūs drabužiai – tikrai ne pasipuikavimui. „Nuėjęs į medžioklę paprastais džinsiukais ir striukele pasirodysi kaip nesilaikantis medžioklės etiketo. Palandžiojęs po šlapius krūmynus ar vėsų vakarą keletą valandų praleidęs bokštelyje ir peršlapęs iki paskutinio siūlelio, daugiau į medžioklę gali ir nebenorėti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pirma savarankiška medžioklė, į kurią susirengė be tėčio, Agnei baigėsi labai nelinksmai. „Tėtis patarė paimti patį paklusniausią, geriausią šunį – Vakarų Sibiro laiką. Viskas baigėsi tuo, kad jau trečią varymą nusivijo mano Tara didžiulį šerną ir nebegrįžo. Ieškojom, skelbimus spausdinom – manėm, pasiklydo, gal kas pamatys, praneš. Bet kalytė taip ir neatsirado. Iki šiol nejauku šunis į medžioklę vežtis“, – pasimetusio šuns gaili pašnekovė.

Pasiklysti neteko

Neretai besigainiodami žvėris šunys pakliūna į brakonierių paspęstas kilpas. Ne vieną pusdienį kartu su kitais medžiotojais vaikščiojo po būreliui priklausančius plotus kilpas rankiodami. Sykį per porą valandų apie trisdešimt jų rado. Dažnai pėdos sniege į vieną ir tą pačią sodybą nuvesdavo…

Dar niekuomet nebuvo pasiklydusi miške – praverčia gera orientacija. Vienam kitam medžiotojui ar varovui yra tekę gerokai paklaidžioti. Agnė juokauja, kad gali paskambinti mobiliuoju telefonu, bet ką kolegos patars, jei pats nesiorientuoji, nei kur pietūs, nei kur šiaurė. Tarp medžiotojų jau anekdotu tapo situacija, kai draugas vidury miško pasiklydusiam varovui telefonu patarė: „Eik Ukmergės link…“

Su vyru Irtautu jungia bendri pomėgiai – abu aistringi medžiotojai. „Visuomet labai lengvai susitariame, ką veiksim vakarais po darbo ar poilsio dienomis. Jei ne į medžioklę, tai dažniausiai vis tiek į mišką – tai pašaro žvėrims vežti, tai bokštelių kalti“, – džiaugiasi Agnė.

Nuo tėčio „užsikrėtė“ dar vienu pomėgiu: retos šaudymo varžybos be jos apsieina. Dažnai dalyvauja ne tik mūsų rajone organizuojamose šaudymo varžybose. Nacionalinės praktinio šaudymo asociacijos, „Oksalis“, „Vollit“ ar „Žala arms“ organizuotose varžybose savo rezultatais, kurie kaskart gerėja, Agnė patenkinta. „Kol kas nepatenku į geriausiųjų trejetuką – juk tokio lygio varžybose susirenka geriausi Lietuvos šauliai. Tačiau pernai jau tradicinėmis tapusiose varžybose „Mero taurė 2010“ užėmiau II vietą B lygyje“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ligita Juodvalkienė, žurnalas „Miškai”