Moralė – šalutinis evoliucijos produktas?

Priimdamas įvairius sprendimus, žmogus paprastai vadovaujasi moralės normomis. Būtent tai skiria jį nuo gyvūnų, paklūstančių prigimtiniams instinktams. Dėl moralės ištakų iki pat šių dienų ginčijasi filosofai, psichologai ir teologai. Naują teoriją šioje srityje pateikė amerikiečių mokslininkas Francisco Ayala. Pasak jo, moralė yra ne kas kita, kaip šalutinis evoliucijos produktas.

 

Pabandykite atsakyti į du klausimus: ar vyras gali sukurti šeimą su daug moterų? Ir kodėl pajutę alkį paprasčiausiai neištuštiname kaimyno šaldytuvo? Tikėtina, kad į pirmąjį atsakysite neigiamai. Tačiau nors Vakarų civilizacijoje poligamija yra uždrausta, ne vienoje kultūroje tai – normalus reiškinys. Tuo tarpu savavališkas pasikėsinimas į svetimą turtą laikomas nusižengimu visame pasaulyje.

Šie pavyzdžiai įrodo, kad žmonių vertybės gali ir skirtis, ir būti panašios. Nekyla abejonių, kad jas formuoja ne kas kita, kaip kultūrinė aplinka. Tačiau tai neatsako į pagrindinį klausimą: iš kur kyla moralė? Ar ji užkoduota mūsų genuose? O gal tai išties tėra religinės ir kultūrinės terpės padarinys?

 

Amerikiečių evoliucinės biologijos profesorius F. Ayala mano, kad moralė yra šalutinis evoliucijos produktas. Jo teigimu, natūralioji atranka tikrai nėra tiesiogiai susijusi su žmogiškosios etikos principais.

 

Mokslininko manymu, moralė yra ne žmogaus adaptacija prie jį supančios aplinkos, bet vadinamoji egzaptacija. Šiuo terminu evoliucijos tyrinėtojai įvardija tikslingą tam tikrų organų kitimą, iš pradžių neatlikusį dabartinės jų funkcijos. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti plunksnas. Pirmiausia jos gelbėjo paukščius kaip termoizoliacinis sluoksnis. Vėliau jų struktūra tapo sudėtingesnė, tačiau tarnavo ne skraidymui, o puikavimuisi prieš pateles. Ir tik vėliau jos tapo naudingos skraidymui.

 

F. Ayala nesutinka su savo kolegomis, moralę kildinančiais tiesiogiai iš evoliucijos. Tarkime, Frankfurto universiteto mokslininkas Jürgenas Bereiteris-Hahnas teigia, kad žmonės visada gyveno sociume, o tai reiškia gyvenimą pagal tam tikras taisykles. Jo manymu, bendruomeninis susitarimas ir yra moralės ištakos.

 F. Ayala mano: „Moralė mums leidžia atskirti gėrį nuo blogio. Neįtikėtina, kad gebėjimas priimti moralius sprendimus, vieniems rūšies atstovams būtų pelnęs pranašumą prieš kitus. Natūraliosios atrankos pamatas yra intelektualinių gebėjimų vystymasis. Protinė pažanga buvo neginčijamas išlikimo garantas“.

 

Mokslininko teigimu, ši savybė leido žmogui geriau prisitaikyti prie aplinkos – jis išmoko susiręsti pastogę ir pasigaminti įvairių įnagių. Su vis labiau besivystančiais protiniais gebėjimais F. Ayala sieja ir moralės atsiradimą. „Ji mums padeda numatyti ir įvertinti savo veiksmų pasekmes, taigi ir pasirinkti tinkamiausią elgesio būdą. Moralumas yra ne kas kita, kaip žmogiškojo racionalumo išdava“, teigia mokslininkas.

 

Šiek tiek keista, tačiau evoliucijos tyrinėtojai panašiai aprašo ir religijų atsiradimą. Pavyzdžiui, atkaklus ateizmo šalininkas Richardas Dawkinsas mano, kad žmogaus religingumas yra šalutinis jo vystymosi eigos produktas. „Gamtoje jaunikliai, nepaisantys tėvų įspėjimų, dažnai patenka į pavojų. Veikiausiai būtent dėl to natūralios atrankos eigoje susiformavo paklusimas autoritetams. Tačiau smegenys, besąlygiškai paklūstančios autoritetems, nebemato skirtumo tarp gero patarimo saugotis laukinių žvėrių ir naktį neiti į mišką ir absurdiško liepimo paaukoti ožką, taip tikintis prisišaukti lietų“, samprotauja jis.

 Verta pažymėti, kad F. Ayala nededa lygybės ženklo tarp gebėjimo skirti gerą veiksmą nuo blogo ir moralės normų. Moralės esmė mokslininkui atrodo neatsiejama nuo žmogiškos prigimties ir jo intelektinių savybių.

 

Tyrėjo manymu, moralės normos yra kultūrinės evoliucijos produktas. Plačiai paplitę skyrybų, homoseksualių santykių ir lengvų narkotikų įteisinimo pavyzdžiai liustruoja, kad jos gali labai greitai kisti. Juk kažkada netgi rūkymas buvo laikomas nusikaltimu.

 

Kad moralės prigiimties ir tariamos naudos klausimas yra kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmožvilgsnio, puikiai iliustruoja altruistiškas elgesys. Juk tas, kuris nuolat yra pasiruošęs padėti kitiems, iš esmės kenkia pats sau. Remiantis šiuo pavyzdžiu, būtų galima teigti, kad egoistai kur kas geriau pereina natūraliąją atranką.

 

Tačiau ir čia viskas nėra taip paprasta: tikėtina, kad nepadėdami kitiems, egoistai ir patys nesulauks pagalbos. O tai gali grėsti išnykimu. Vadinasi, bendruomenės, kuriose vyraus altruistiškas elgesys, bus pažangesnės už bendruomenes, kurių nariai galvos tik apie save. Nenuostabu, kad evoliucijos tyrėjai vis dažniau prabyla apie natūraliąją grupių atranką. „Pažvelkime į gyvūnų pasaulį. Juk jei likę bendruomenės nariai vieningai rūpinsis jaunikliais, kur kas daugiau tėvų galės eiti medžioti ir pargabenti daugiau maisto. Panašu, kad altruizmą galima vadinti kita socialinės evoliucijos grandimi“, teigia jie.