Ar teko girdėti, kad vyras apibūdindamas moterį sakytų: „ji juokinga“ arba „ji priverčia mane juoktis“? O kaip dažnai tokius žodžius tariame vyrams? Ar humoras ir moteris — du nesuderinami dalykai? Nejaugi moterys komikės prastesnės už vyrus?
Prieš gerą šimtmetį tarp moterų ir vyrų dar buvo gili praraja ir neįsivaizduodavome moters pilotės arba moters statybininkės. Šiandien ši praraja susitraukė ir moterys gali dirbti tuos pačius darbus kaip ir vyrai. Tačiau kodėl vyrai į moteris komikes vis dar žiūri skeptiškai?
Nuo pat vaikystės berniukams į galvą kalama, kad jiems negalima verkti, jie turi būti stiprūs ir drąsūs, žodžiu, tikri vyrai. Žinoma, galbūt ne visiems lemta būti sveikais ir stipriais, prieš gamtą nepasišakosi, tačiau vienas iš svarbesnių vyro bruožų — gebėjimas pokštauti. Juk laiku ir vietoje pasakytas pokštas bene tiesiausias kelias sužavėti moterį.
Pasakyti vyrui, kad jis juokingas, tolygu pasakyti moteriai, kad ji graži. Vyrams paprasčiau įsivaizduoti, kad moteris gležna asmenybė, kurią reikia saugoti. Jie neretai baidosi karjerisčių ir feminisčių, ginančių savąjį „aš“ ir siekiančių lygybės su vyrais. Vyrams reikia auditorijos, kuri klausytųsi jų pokštų ir visai nereikia juokaujančių moterų, nes jos tampa varžovėmis. Anot Kristoferio Hitčenso (angl. Christopher Hitchens), vieno iš „Vanity Fair“ redaktorių, vyras mažiau įsižeistų pavadintas blogu vairuotoju ar neefektyviu darbuotoju, nei neturinčiu humoro jausmo ir nejuokingu.
Tačiau vis dėlto, juk moterų komikių esama ir visai neblogų. Iš jų pokštų juokiasi ir vyrai, ir moterys. Kartais moteriškas žavesys prie ekranų prikausto labiau, nei vyriški juokeliai. Dar šeštame dešimtmetyje išgarsėjęs serialas „Aš myliu Liusę“ (angl. I Love Lucy) JAV komikei Liusilei Bol (angl. Lucille Ball) atnešė milžinišką pasisekimą ir ilgą karjerą. Jei grįžtumėme dar trisdešimčia metų atgal, ketvirtajame dešimtmetyje pamatytume ir garsiąją Kerole Lombard (angl. Carole Lombard), o dar anksčiau — Barbarą Stenvik (angl. Barbara Stanwyck).
Ištrauka iš serialo „Aš myliu Liusę“ su aktore Liusile Bol:
Tuo metu moteris komikė buvo labai neįprastas reiškinys, tačiau jos į viešumą iškėlė kitokį humorą, parodė, kad ir moteris gali būti ne tik graži, bet ir juokinga. Žinoma, tuo metu humoras buvo subtilesnis ir paprastesnis. Moterys dėvėdavo itin dideles skrybėles, prisiklijuodavo ilgas dirbtines blakstienas ir ekrane vaidindavo kvailutes neišmanėles namų šeimininkes.
Aktorės Lili Tomlin (angl. Lily Tomlin) ir Betė Midler (angl. Bette Midler) dar 1988 m. televizijos ekranus nuspalvino pasirodydamos moteriškoje komedijoje apie seseris dvynes „Stambus verslas“ (angl. Big Business), o kiek vėliau, komikė Vupi Goldberg (angl. Whoopi Goldberg) visiems gerai pažįstama iš filmų apie netikrą vienuolę, užkariavo pasaulio kino ekranus.
Šie filmai jau tapo komedijų klasika ir yra mielai prisimenami bei žiūrimi dar ir dar kartą. Čia moteriškas žavesys ir humoras jau nebe toks paviršutiniškas, kaip prieš tai minėtų juodai baltų humoro kino juostų. Tai – pilnametražiai filmai, bet galime prisiminti vieną sėkmingiausių ir visiems puikiai žinomų serialų, net per paskutinius sezonus jų aktoriams uždirbusių po riebų milijoną. Manau, kad visi spėjote teisingai, tai serialas apie šešis didmiesčio gyventojus –„Draugai“ (angl. Friends). Ir kas pasakys, kad Rosas, Džo ar Čandleris buvo juokingesni už Rachel, Moniką ir Fibi?
Komikės moterys filmuose jau nebestebina ar ne? Tačiau moterys stovinčios prie mikrofono ir skaldančios nešvankius juokelius vis dar tabu? Anksčiau pokštavo Džoana Rivers ir Rozana Bar (angl. Joan Rivers ir Roseanne Barr), o šiandien turime Liza Lampaneli (angl. Lisa Lampanelli), Džilę Mišelę Milan (angl. Jill Michele Melean), Sarą Silvermen (angl. Sarah Silverman) ir daugelį kitų pasaulyje garsių komikių.
Moterys neblogiau nei vyrai sugeba juoktis iš vyrų ir moterų santykių ir susiklosčiusių kvailų situacijų. Liza Lampaneli garsėja savo stačiokiškais, kandžiais ir itin įžeidžiais juokeliais. Džilės Mišelės Milan pajuokos objektas – moteris, t. y. ji pati. Juk žymiai paprasčiau juoktis pačiam iš savęs ar ne? Saros Silvermen nešvankiuose juokeliuose ir dainelėse kalbama apie seksą ir antrą „galą“. Anot komikės Anastasijos Zemdiliauskaitės, pernai debiutavusios lietuviškame „Humoro klube“, moterys turi kalbėti apie tai, ką geriausiai moka.
Džilė Mišelė Milan kalba apie kinų hieroglifų tipo tatuiruotes:
Laidoje „Dviračio žynios“ gimė ir pedagogė Leokadija bei šmaikštuolė Zita iš Mažeikių (Kristina Kazlauskaitė). Iš jaunesniųjų kartos prie humorisčių būtų galima priskirti Editą Užaitę ir Rimantę Valiukaitę šiandien pasirodančias humoro laidoje „Dar pažiūrėsim“.
Monospektaklio „Laukinė moteris“ pagrindinei ir vienintelei aktorei Rasai Marazaitei taip pat klijuojama komikės etiketė, tačiau ji pati tvirtina: „Aš ne komikė! Kiekviena moteris namie prie puodų yra ir tragikė, ir komikė. Aš noriu išbandyti visus vaidmenis“. Džiugu, kad ne viena puiki šalies aktorė save realizuoja komedijos žanre ir nenusileidžia humoristams vyrams.
R. Marazaitė akcentuoja „Mūsų stiprybė — vyruose. Kuo daugiau apie juos galvojame ir kalbame, tuo stipresnės tampame“. Galbūt būtent todėl vyrai dažniau linkę skeptiškai žiūrėti į moteris komikes, nes jos yra vienintelės silpnosios lyties atstovės, kurios geba viešai iš jų juoktis?..
Kad ir kiek pavyzdžių bepateiktume vis tiek nuolat atsiras tokių, kurie piktai tvirtins, kad moterys yra nejuokingos ir liaupsins humoristus vyrus. Komikė Tina Fey sako, kad žymiai paprasčiau tokias kalbas ignoruoti, nei dėl jų ginčytis.
Indrė Augustinavičiūtė
Laikas.lt – įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!