Patiko knyga „Bado žaidynės“? Neikite į filmą (Interviu)

Laikas.lt
Parengta remiantis Insidemovies.ew.com

Rašytojos Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogijos pirmoji knyga labai netikėtai visai dienai prikaustė prie fotelio. Kitos dvi knygos – „Pavojinga meilė“ ir „Liepsnojantis įtūžis“ – deja, nesugebėjo padaryti tokio įspūdžio. Galbūt todėl, kad jas skaitant buvo aiškus labiausiai užkabinęs dalykas – populiariųjų XXI a. TV projektų paveikta siužeto idėja.

Pasirodžius informacijai apie „Bado žaidynių“ ekranizaciją (rež. Gary Rossas), keletą savaičių tikrai buvo ko laukti… Liūdna, bet kino teatrą reikėjo palikti tik filmui įpusėjus, nors norėjosi daug anksčiau.

Nemačiusiems filmo ir neskaičiusiems knygos trumpai apie siužetą – kiekvienais metais 12 ypatingai skurdžiai gyvenančių apygardų turi dalyvauti 13-osios apygardos organizuojamose Bado žaidynėse. Tai tarsi realybės šou, į kurį burtų keliu patenka du nepilnamečiai iš kiekvienos apygardos. Nugalėtojas – paskutinis, išlikęs gyvas surežisuotų pavojų zonoje. Visos žaidynės yra transliuojamos tiesiogiai, žiūrėti jas priversti visi žmonės.

Žemiau pateikiamame interviu su knygos autore ir filmo režisieriumi – jų scenarijaus bendraautorystę pagrindžiantys faktai.

S. Collins, prašau pasakyti, koks buvo jūsų vaidmuo kuriant šią kino juostą?

S. Collins Man svarbiausia buvo prisidėti rašant scenarijų, tuo metu, kaip tik baiginėjau paskutiniąją trilogijos knygą. Taip pat stengiausi dalyvauti aikštelėje filmuojant svarbiausias scenas.

Kodėl būtent su režisieriumi G. Rossu tapote scenarijaus bendraautoriais?

S. Collins Gavusi iš jo scenarijaus užuominas pagalvojau, kad tai žmogus, pagaliau radęs emocinį knygos kelią į didžiuosius ekranus. Kurį laiką aš buvau išvykusi ir jis manęs kantriai laukė grįžtančios, kad galėtume kartu sėsti prie scenarijaus.

Ko nėra filme, kas buvo knygoje?

S. Collins Kadangi knyga turi tęsinį, išlieka mįslė dėl pagrindinės herojės gyvybės, dėl jos jausmų kartu projekte dalyvavusiam vaikinui. Filme reikėjo rizikuoti tomis emocijomis ir parodyti žiūrovui daugiau arba viską aiškiau.

G. Rosai, ar rašytoja leido jums daug indelio įnešti į scenarijų?

G. Rossas Mes nepaprastai susidirbome, tokie atvejai yra vienetiniai. Labai dažnai tarp rašytojo ir režisieriaus su scenarijumi susiję konfliktai – dažnas reiškinys. Mums pasisekė, nes to išvengėme. Juostą matėme kone vienodai. Ilgiausiai dėl dialogo ar kažkokios scenos esame diskutavę apie 15 min.

Kuo jums, kaip rašytojai, scenarijaus rašymas dviese skyrėsi nuo įprasto darbo vienai?

S. Collins Dirbdama viena aš pasineriu į save, kalbuosi su savimi ir labai greitai pavargstu, tai išsekina. Darbas su G. Rossu man teikė pasitenkinimą.

O nekilo sutarimų dalyvaujant aktorių atrankoje?

G. Rossas Kai savo tekstą perskaitė pagrindinį Katniss vaidmenį atlikusi mergina (akt. Jennifer Lawrence), jai išėjus iš kambario kartu su Suzanne pašokome nuo kėdžių šaukdami „tai ji!“. Panašiai buvo ir kitais atvejais.

S. Collins Žinoma, buvo vietų, kai įsivaizdavome kai kuriuos vaidmenis skirtingai, tačiau darėme kompromisus, įsivaizduodami aktorius daugelyje scenų.

Kodėl atsitiko taip, kad pagrindiniai aktoriai pasirinkti baltaodžiai, o knygoje aiškiai parašyta, kad jie tamsaus gymio? Daugelis skaitytojų buvo tuo pasipiktinę…

S. Collins Aš knygoje tiksliai neparašiau, kad jie yra afroamerikiečiai. Visas veiksmas vyksta praėjusius labai daug metų nuo mūsų dienų, tad visos etninės grupės tarpusavyje yra persipynusios. Aš apibūdinau pagrindinius savo knygos veikėjus tamsiais plaukais, alyvuogių spalvos oda ir žaliomis akimis. Tai tarsi nauja rasė.