Pastaraisiais metais pasaulis susiduria su reiškiniu, kuris dar prieš kelis dešimtmečius atrodė beveik neįmanomas – sugrįžtančiomis virusinėmis ligomis, kurias jau buvome beveik įveikę. Nors XX a. pabaigoje skiepų pagalba pavyko sustabdyti daugelio sunkių ligų plitimą, šiandien mes vėl susiduriame su jų protrūkiais. Tymai, kokliušas, poliomielitas ir net difterija – virusai, kurie vėl kelia grėsmę visuomenės sveikatai, ypač tarp tų, kurie dėl įvairių priežasčių nėra apsaugoti nuo šių ligų. Tai liudija apie būtinybę peržiūrėti visuomenės požiūrį į vakcinaciją ir dar kartą įvertinti kolektyvinio imuniteto svarbą.
Šių ligų sugrįžimą lemia įvairūs veiksniai: nuo skiepų vengimo ir informacijos trūkumo iki pandemijų, kurios paveikė įprastą sveikatos priežiūros ritmą. Tai reiškia, kad net išsivysčiusiose šalyse, kuriose sveikatos sistema yra stipri, gali pasireikšti infekcijų protrūkiai, jei imuniteto barjeras tampa pernelyg skylėtas. Mokslininkai įspėja: virusai nesunaikinami visam laikui – jie laukia progos sugrįžti, kai tik atsiranda pakankamai imlių individų.
Tymai – grėsmė, kuri turėjo būti praeitis
Tymai yra viena iš labiausiai užkrečiamų ligų pasaulyje. Vienas tymais užsikrėtęs asmuo gali užkrėsti iki 18 kitų žmonių, jei šie nėra apsaugoti skiepais ar natūraliu imunitetu. Iki vakcinacijos eros tymai kiekvienais metais sukeldavo milijonus susirgimų ir šimtus tūkstančių mirčių, ypač tarp vaikų iki 5 metų amžiaus. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad vakcina nuo tymų nuo 2000 iki 2018 metų padėjo išgelbėti daugiau nei 23 milijonus gyvybių.
Tačiau pastaruoju metu tymai vėl ima plisti. 2023 m. PSO pranešė apie stiprų atvejų augimą Europoje, o kai kuriose šalyse (pvz., Rumunijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje) užfiksuoti šimtai naujų atvejų. Dauguma jų – tarp vaikų, kurie nebuvo paskiepyti. Kai kuriose vietose protrūkiai kilo net tarp paauglių ir suaugusiųjų, kurių imunitetas buvo nepakankamas arba nusilpęs. Nuo tymų neapsaugoti asmenys rizikuoja susidurti su komplikacijomis – encefalitu, plaučių uždegimu, net mirtimi. Tai dar kartą įrodo, kad šios ligos ignoruoti negalima net išsivysčiusiose visuomenėse.
Kokliušas – „užmiršta“ liga, grįžtanti net tarp suaugusiųjų
Kokliušas (dar vadinamas „šimtadieniu kosuliu“) ilgą laiką buvo laikomas vaikystės liga, tačiau šiandien vis dažniau fiksuojamas tarp paauglių ir suaugusiųjų. Tai sukelia didesnį pavojų naujagimiams, kurie dar per maži gauti vakciną, ir yra visiškai priklausomi nuo aplinkinių imuniteto. Šiuolaikinė vakcina nuo kokliušo (aceliulinė) yra saugesnė, tačiau mažiau ilgalaikė nei senesnė visalinė vakcina – jos efektyvumas po 4–6 metų smarkiai sumažėja.
Tyrimai, publikuoti žurnale Vaccine ir Clinical Infectious Diseases, rodo, kad atsinaujinantys kokliušo protrūkiai dažnai susiję su per retu revakcinavimu tarp suaugusiųjų. Kai kurios šalys (pvz., JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija) jau rekomenduoja revakcinaciją kas 10 metų bei papildomą dozę nėščioms moterims, kad būtų apsaugotas kūdikis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Lietuvoje taip pat svarstoma apie būtinybę išplėsti revakcinacijos programą suaugusiems. Deja, daug suaugusiųjų net nežino, kad jų imunitetas nuo kokliušo yra jau nusilpęs – todėl liga plinta nepastebėta.
Poliomielitas – sugrįžimo grėsmė dėl globalių pokyčių
Poliomielitas – tai virusas, kuris pažeidžia nervų sistemą ir gali sukelti negrįžtamą paralyžių ar net mirtį. Daugelyje šalių liga buvo beveik išnaikinta dėl plataus masto vakcinacijos kampanijų. Tačiau pastaraisiais metais poliovirusas vėl kelia susirūpinimą. 2022 m. poliomielitas buvo aptiktas Londono, Jeruzalės ir Niujorko nuotekų sistemose – tai pirmas tokio pobūdžio radinys per kelis dešimtmečius.
Tokie radiniai parodo, kad virusas cirkuliuoja tarp gyventojų, net jei jie neserga akivaizdžiais simptomais. Be to, kai kuriose pasaulio dalyse naudojama geriamoji vakcina (OPV), kuri gali retais atvejais sukelti mutacijas ir virsti pavojinga viruso forma (VDPV – vaccine-derived poliovirus). Tai didina riziką ten, kur sanitarinės sąlygos prastos ir vakcinacijos lygis žemas. PSO ir UNICEF ragina šalis stiprinti skiepijimo programas, kad būtų pasiektas visiškas viruso pašalinimas – kitaip net pavieniai atvejai gali lemti protrūkius.
Kodėl šie virusai sugrįžta?
Kai kurios ligos, kurias daugelis laikė praeities problema, vėl ima grasinti visuomenės sveikatai. Tai kelia pagrįstą klausimą: kaip gali būti, kad virusai, nuo kurių jau dešimtmečiais turime veiksmingas vakcinas, vėl sugeba išplisti? Atsakymas glūdi ne vien biologijoje, bet ir visuomenės elgsenoje bei globaliuose pokyčiuose.
Yra kelios pagrindinės priežastys, kodėl ligos, kurios atrodė išnykusios, grįžta ir vėl kelia pavojų:
- Skiepų skeptikų judėjimai, dezinformacija socialiniuose tinkluose ir baimė dėl nepageidaujamų reakcijų lemia tai, kad vis daugiau tėvų nusprendžia neskiepyti savo vaikų. Tai kuria palankias sąlygas virusų plitimui.
- Kai kurie skiepai nesuteikia viso gyvenimo trunkančio imuniteto, todėl būtina reguliari revakcinacija. Tačiau daugelis suaugusiųjų jos neatlieka – dažnai dėl nežinojimo.
- Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės greitai keliauja tarp žemynų. Ligų sukėlėjai gali persikelti iš regionų, kur vakcinacija silpna, į išsivysčiusias šalis, kur yra pakankamai imlių žmonių.
- COVID-19 pandemijos padariniai: pandemijos metu buvo atidėtos planinės vakcinacijos, sveikatos priežiūros sistemos nukreiptos kovai su koronavirusu. Dėl to ženkliai sumažėjo paskiepytų vaikų skaičius net tokiose šalyse kaip JAV ar Vokietija.
Šios priežastys sudaro palankią terpę virusams sugrįžti, ypač jei visuomenės atsakas vėluoja ar yra per silpnas. Tai reiškia, kad net vienas ligos atvejis gali sukelti didelį protrūkį, kaip tai nutiko su tymais keliose Europos šalyse.B
Būtina išlaikyti ir stiprinti vakcinacijos programas
Moksliniai duomenys aiškiai rodo – skiepai yra efektyviausia priemonė užkirsti kelią virusinių ligų plitimui. Vienintelė priežastis, kodėl šios ligos apskritai sugrįžta, – tai visuomenės imuniteto spragos. Skiepų skepticizmas, klaidingos nuomonės apie „natūralų imunitetą“ ar paprasčiausias užmaršumas revakcinacijos klausimais gali turėti rimtų pasekmių.
Norint išvengti naujų protrūkių, būtina stiprinti informavimą apie vakcinacijos naudą, plėsti suaugusiųjų revakcinacijos programas, o sveikatos priežiūros institucijoms būtina stebėti imunizacijos duomenis realiu laiku. Visuomenė turi suprasti, kad kiekvienas paskiepytas žmogus saugo ne tik save, bet ir kitus – ypač kūdikius, nėščiąsias, senjorus bei tuos, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti skiepijami.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
