Pamenate tokį atvejį, kai žiniasklaida (jei ja išvis galima tikėti) vieną Seimo narį apkaltino girtą šlitinėjant po Seimo rūmus (redaktoriui pažadėjau neminėti nė vienos vietinio politiko pavardės ir partijos)?
Kiek vėliau tas pats Seimo narys vėl pateko į žiniasklaidos akiratį, kai pasklido informacija apie tai, kad kažkas už jį nubalsavo Seime tuo metu, kai narys atostogavo. Taigi, o aš buvau šalia to Seimo nario, kai jis galų gale grįžo į Lietuvą, jau „skandalui“ įsisiūbavus, ir staiga Vilniaus oro uoste, laukdamas bagažo, patyrė, kad jo atvykimo salėje laukia broliai žurnalistai.
Buvo graudu stebėti, kaip Seimo narys išraudęs ir išsigandęs karštligiškai blaškėsi po muitinės teritoriją, kaip užspeistas zuikis bejėgiškai ieškodamas kito išėjimo. Galų gale, jį rado, ir žurnalistams pavyko Seimo narį nufilmuoti tik sėdantį į automobilį.
Aš žiūrėjau į tą vargšą seimūną, ir man norėjosi jį padrąsinti: „eik, drąsiai stok prieš tą šunaują. Išpūsk krūtinę, visos kameros nukreiptos į tave, sakyk tai, kaip viskas buvo iš tiesų. Būk vyras. Atstovėk demokratiją ir tiesą“. Aš buvau jo pusėje, nes jis buvo (ir tebėra) Seimo narys, politikas, Lietuvos demokratijos kraujas. Jis man buvo ir tebėra demokratiška Lietuva.
Kam reikalingi politikai?
Rinkimai čia pat. Nesunku tai suvokti, kuopiant savo pašto dėžutę nuo padidėjusio laiškų ir lankstinukų srauto, galva svaigsta nuo politikų pažadų gausos. Būtent priešrinkiminiu laikotarpiu mane apima keistas nerimas, nes, paklausius politikų, širdin smelkiasi baimė, suvokus, kokioje blogoje šalyje aš gyvenu – kiekvienas mūsų pabunda ryte jau iki ausų įklimpęs į problemų ir iššūkių liūną. Korupcija, ekonominė krizė, augančios elektros ir dujų kainos, motinos, žudančios badaujančius vaikus, Rusijos grėsmė – sunku susilaikyti pačiam nenusižudžius ar neemigravus.
Tačiau mane ramina mintis, kad politikai išspręs visas mūsų problemas. Man net nereikia nieko daryti, tik kryželiu pažymėti kurio nors pavardę biuletenyje. Ir vis dėto mane trikdo tai, kad niekaip nepavyksta suvokti, kaip tai atsitiko, jog turėdami tokius šaunius, išmintingus ir rūpestingus politikus, mes patekome į tokį liūną, ir gyvenimas tik blogėja?
Prieš tai buvę valdžioje buvo blogi ir rūpinosi tik savo kišene? Turbūt taip. Prieš tai buvę nieko negalėjo padaryti, nes jų buvo mažuma? Logiška.
Tačiau tai nepaaiškina, kodėl nauji politikai taip nori patekti į Seimą? Paskaičius seimūnų atsiliepimų, tai tarsi nėra lengvas darbas. Sokratas kadaise sakė „joks žmogus, net pats drąsiausias sąmoningai nesiima amato, kurio jis neišmano, tačiau kiekvienas iš mūsų galvoja esąs pakankamai tinkamas pačiam sunkiausiam iš visų amatų – valdyti kitų žmonių gyvenimus“. Jei tikėti visuomeninės nuomonės apklausomis, Seimas yra pati neprestižiskiausia valstybės tarnybos institucija. Partijomis žmonės taip pat pasitiki mažiausiai.
Juoba kad, „ko jums dar trūksta?“ – kaip kadaise Vilniuje eilinio lietuvio klausė M.Gorbačiovas. Gali išvažiuoti į užsienį kada bepanorėjęs, mokesčiai verslui – bene patys mažiausi Baltijos šalyse, įsigyti gali viską, ko tik širdis geidžia (kad tik pinigų būtų). Dvasinio peno – kiek tik nori. Gausybė TV kanalų iš visų pasaulio šalių (jei vaidinate labai dvasingą, galite net ir „Mezzo“ žiūrėti kada beužsigeidęs), knygų leidžiama daug, bažnyčių gausoje pats velnias koją nusilaužtų. Dorovinė laisvė – praktiškai nevaržoma, o Jūsų asmeninis gyvenimas beveik niekam nerūpi.
Tačiau politikams to maža. Ir jie vis tiek gaišina savo ir jūsų laiką. Tad ko jie iš tiesų nori?
Žinoma, dažniausiai pateikiami atsakymai į šį klausimą yra vienodi ir lengvai nuspėjami. Sprendžiant iš partijų lankstinukų ar kalbų, visi jie nori „keisti“, „dirbti“, „tarnauti“, „statyti-atstatyti“, „kurti“, „užkirsti“, „grąžinti“, „pradėti-užbaigti“, dažniausiai, gana miglotai – „siekti“.
Tačiau iš tikrųjų yra tik viena, ko jie nori iš mūsų. Jie nori darbo. Jie nori gerų automobilių, būsto Vilniuje, geros algos, savo vaikų, lankančių privačias mokyklas, atostogų Maldyvuose ir egzotiškų komandiruočių į Argentiną ar Bahreiną. Jie nori būti cituojami ir aprašomi gyvenimo būdo leidiniuose, jie nori televizoriaus ekrane. Jie nori būti svarbūs.
Ir neišvengiamai į širdį smelkiasi nuojauta, kad tik mes ir tegalime duoti tą darbą. Kitais žodžiais, tik mes juos tegalime pasamdyti ir mokėti jiems atlyginimą. Tik mes jiems tegalime su jais pasirašyti darbo sutartį ketveriems metams. Todėl nėra teisinga manyti, kad jūsų „balsas nieko nereiškia“. Jūsų balsas išties yra svarbus. Jis yra vertas milijono. Paskaičiuokite, pavyzdžiui, kiek realaus turto uždirbti suteikiate galimybę Europarlamentarui Briuselyje, ir žinosite, kiek iš tikrųjų vertas jūsų balsas.
Mes esame visų politikų darbdaviai, tik retas iš mūsų tai suvokia. Dauguma mūsų galvoja, kad mes esame jų pavaldiniai, o jie yra „valdžia“. Ir politikai mielai skatina šį nedidelį nesusipratimą. Kaip ir mes patys – pagal viską, lyg ir renkame savo delegatus į Seimą, o išrenkame atstovus. Tačiau esminio skirtumo tarp to nepamatome, o jis yra, ir didelis. Delegatas daro tai, ką jam pasakote. Atstovas daro tai, ką jis mano esą geriausia jums. Todėl man nekeista matyti politiką, išdidžiai sviedžiantį iš ekrano kitam politikui, naujokui: „ištarnaukite Lietuvai tiek, kiek aš, tada galite kištis į pokalbį“ (priedo – paniekinantis mostas išpuoselėta rankele). Aš irgi mielai taip patarnaučiau Lietuvai keliolika metų – su ministro atlyginimu, tarnybiniu automobiliu ir komandiruotėmis į užsienį.
Ir jeigu taip, iškyla klausimas, ką iš esmės daro mūsų pasamdyti politikai? Žinoma, kiekvienas atsakys, kad jie kuria įstatymus. Tik ar mums jų reikia? Šios Lietuvos Seimas yra priėmęs daugiau įstatymų, nei Lietuva kada nors buvo priėmusi iki pat savo nepriklausomybės atkūrimo. Ir nors Seimo nariai didžiuojasi priimtų įstatymų gausa, iš esmės beveik visi jie yra skirti pataisyti prieš tai buvusiuosius. Bet politikai turi kažką daryti, nes, galų gale, mums gali iškilti klausimas, kam jie yra reikalingi, jei jie neatrodys labai užsiėmę?
Tačiau beveik visą savo gyvenimą Jūs nugyvenate be politikų, be jų nuomonės ar pagalbos. Absoliuti dauguma įstatymų, pagal kuriuos mes gyvename, niekada nebuvo priimti jokiame Seime – ir mes tuos įstatymus vadiname bendražmogiškais arba moralės principais. Joks politikas man dar niekada nėra nurodęs, ar aš privalau praleisti moterį pirmą pro duris, aš turiu pridegti cigaretę kitiems, galų gale, ar aš privalau atsiliepti į telefono skambutį. Tačiau mes visi dalyvaujame šiame žaidime, nes privalome būti jo dalimi. Juoba kad argi nesmagu nors kartą per kelerius metus pasijusti išties svarbiu ir reikalingu?
Rašydamas straipsnį, vyr. redaktoriaus pavyzdžiu siektelėjau vienos storos knygos. Pacituosiu iš jos keletą pastraipų (smagumo dėlei vietovardis ir pavardės pakeistos):
“Abiejų kandidatų kalbos, nors visais atžvilgiais skirtingos, buvo puiki duoklė Miesto rinkėjų nuopelnams bei didžioms dvasinėms savybėms. Abu išreiškė įsitikinimą, jog nesą pasaulyje labiau nepriklausomų, labiau apsišvietusių, visuomeniškesnių, kilnesnių ir nepaperkamiausnių žmonių, kaip tie, kurie pasižadėjo balsuoti už juos; abu užuominomis pasisakė įtarią, kad priešingos pusės rinkėjams esančios būdingos kiauliškos ydos bei kvailumas, ir todėl jie neįstengią atlikti tų svarbių priedermių, kuriems čia buvę pakviesti. Kandidatas A pareiškė esąs pasiruošęs daryti visa, ko iš jo bus pareikalauta; o Kandidatas B išdėjo esąs tvirtai pasiryžęs nedaryti nieko, kad ir ko jį prašytų. Abu kalbėjo apie tai, kad Miestelio prekyba, pramonė, komercija ir gerovė amžinai būsiančios jų širdžiai brangesnės už visa kita pasaulyje, ir kiekvienas iš jų turėjo galimybę įtikinamai konstatuoti, kad jis esąs tasai žmogus, kurį reikią išrinkti”.
“Visą balsavimo laikotarpį mieste vyravo karštligiška sambrūzdis. Visi reikalai buvo tvarkomi labai liberaliai ir pasigerėtinai patogiai. Smuklėse labai atpigo akcizo mokesčiu apdedamos prekės; gatvėmis paradavo furgonai su lingėmis, skirtomis balsuotojams, kuriems laikinai apsvaigo galvos – ši epidemija rinkiminės kovos laikotarpiu įsisiautėjo taip grėsmingai, jog neretai buvo galima matyti jos apimtus žmones, visiškai be sąmonės gulinčius ant grindinio”. (Kuom ne referendumas Lietuvoje dėl stojimo į Europos Sąjungą?)
“- Bet mes anaiptol nenusimename, – dėstė ponas X pašnabždomis, – Vakar vakare suorganizavome arbatėlę… keturiasdešimt penkioms moterims, brangusis sere… o išeinant kiekvienai padovanojome po žalią skėtį.(…) Keturiasdešimt penki skėčiai po septynis šilingus ir šešis pensus kiekvienas.(…) Ties skėčiai padarė nepaprastą efektą. Jos mums pažadėjo visų savo vyrų bei pusės brolių balsus… Tai daug geriau nei kojinės, flanelės ir kitokie panašūs niekučiai. (…) Kad ir kas būtų – kruša, lietus, saulė, – nepraeisi gatve nė pustuzinio jardų, nesutikęs pustuzinio žalių skėčių.”
Kažkur girdėta? Kažkur ir matyta? Skamba taip, lyg tai būtų vykę vakar, nors pats tekstas buvo parašytas beveik prieš 200 metų – tai citatos iš Charles Dickens knygos “Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai” (nesigūžkite, jos neskaitę – ji išties yra ganėtinai ilga ir nuobodi), ir juose aprašoma tai, ką autoriaus herojai matė 1827 metais… Tad labai nepergyvenkite, kad vėl esate kvailinamas. Tokia jau ta mūsų, rinkėjų lemtis.
Neapykanta
Ar kada susimąstėte, kodėl mes taip nekenčiame politikų? Kad ir ką jie bedarytų ar besakytų, vieninteliai politikai, kuriais jūs žavitės ar didžiuojatės yra jau seniai mirę. Taip, politikai yra melagiai, savimylos, tinginiai ir idiotai, jie neatrodo seksualiai, beveik nė vienas jų neturi charizmos, tačiau ar ne tokie pat sudaro daugumą jūsų pažįstamų ir draugų? Kartais pagalvoju, koks turėtų būti Lietuvos politikas, kuriam nebūtų įmanoma būti išrinktam? Išsiskyrę, nelietuviai, išgeriantys, chamai, teisti, pabėgę, prisiekę ištikimybę kitoms valstybėms – visus juos mes esame išrinkę. Ne, priežastis jų nekęsti yra kur kas gilesnė. Jūs nekenčiate politikų tik dėl to, kad jie yra jūsų nesėkmių rodiklis.
Pasvarstykite, savo santykius su aplinka susikuriate patys. Tačiau tai, dėl ko negalime susitarti ar suvaldyti, mes patikime politikams, ir tik tam mes juos samdome.
Nes kaip išvis pasaulyje atsirado tokia profesija, kaip politiko? Jie atsirado tada, kai dauguma žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, ir išvis gyveno izoliuotose bendruomenėse. Jie atsirado tais laikais, kai žmonės neturėjo nei socialinių paslaugų infrastruktūros, nei miesto tarybų. Antikos laikais politikai atsirado kaip tarpininkai tarp įvairių socialinių grupių, ir krizės tarp tų grupių buvo tai, kas lėmė pačios politikos atsiradimą. Nes politika savo prigimtimi yra procesas, kurio metu grupė žmonių priima sprendimus, paveikiančius kitų gyvenimą. Kaip ir šiandien, politikai klesti, jei jums blogai gyventi, nes tik politikai gali pataisyti padėtį. Kuo nestabilesnė valstybė, kuo blogiau jos ekonomikai, kuo labiau auga nusikalstamumas ar emigracija, tuo greičiau jūs kreipsitės į politiką pagalbos. Buvo laikai, kai būti politiku reiškė kilmingą prievolę, netgi pareigą, bet tai jau seniai nuėjo į nebūtį su realiame pasaulyje dominuojančiu dviveidiškumu, atviromis ambicijomis, manipuliacija ir valdžios troškimu. „Doras politikas – kvailas politikas“, – teigė Renesanso mąstytojas Niccolo Machiavelli, tvirtinęs, kad tokios valdovo savybės, kaip dosnumas ar švelnumas (o kas iš mūsų nesitiki politiko tokiu būti?) iš tikrųjų veda į valdžios praradimą.
Istoriškai taip jau susiklostė, kad politikai nuo pat monarchijos atsiradimo, moko mus, kaip gyventi. Jie mums nurodo, kurios santvarkos, valstybės, nacijos, rasės, religijos mes privalome nekęsti, o kurias – mylėti. Politikai mus siunčia į karus. Nusprendžia, ar reikia vizų į JAV, kuriai politinei sąjungai mes turime priklausyti. Politikai mus keikia, jei mes nebalsuojame, taip pat iš anksto išvadina „runkeliais“ ar nebrendylomis, jei ne už tuos balsuojame. Būtent politikai patys pirmieji ir pabėga iš savo valdomos šalies, iškilus problemoms – Lietuva ypač garsėja tokiais precedentais. Liekame tik mes, kvailiai, kuriuos visada smagu vėl pamokyti čia sugrįžus.
Ši tradicija ir lėmė, kad į politikus mes visada žiūrime, kaip į savo valdžią. Tačiau politikai dėl to nekalti. Mes patys esame šios valstybės šeimininkai, ir politikai nekalti, kad mes jos neišgalime valdyti. Kiekvienas mūsų žino, kad mes kuriame pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, kaip nurodę yra politinės filosofijos autoritetai, tačiau kiekvienas jas supranta skirtingai. Todėl nebūtina dėl savo nesėkmių keikti politikų. Kad valstybė tarnautų pilietinei visuomenei, matyt, reikia, kad ta visuomenė toje valstybėje būtų. Ir nemaišykite dviejų skirtingų dalykų – šalies piliečiai tai toli gražu ne tas pats, kaip pilietinė visuomenė. Sutinku, kad neturint tokios visuomenės degraduoja visos valstybės demokratinės institucijos ir procedūros: Seimas, nepriklausoma žiniasklaida, politinės partijos, teismai ir rinkimai.
Nors kam jos kada buvo reikalingos, taip pagalvojus?
Kam reikalinga demokratija
Žinoma, mums, praleidus tiek metų okupacijoje ir proletariato diktatūroje, demokratija visada atrodė tikra siekiamybė. Tačiau keleri pastarieji rinkimai, per kuriuos keliasdešimt procentų rinkėjų išrinkdavo „delegatus“ visai nacijai, pradėjo kelti abejonių, ar mes išties mokame pasinaudoti demokratija?
O tai yra principo reikalas. Juoba kad beveik nė vienas politinių teorijų kūrėjas niekada netryško karšta meile demokratijai. Taip, visi jie gyveno aristokratijos bei monarchijų laikais, kur svarbiausia buvo įvertinti, koks turi būti šalies valdovas, tačiau man, kaip prastuomenės atstovui, kartais smagu pasidžiaugti, kad jų reikalavimai taip ir nebuvo niekada įvykdyti.
Nuo Konfucijaus, Platono ir Aristotelio iki Jean-Jacques Rousseau, Edmundo Burke ir Karlo Marxo, demokratija nebuvo vertinama vienareikšmiškai. Aristotelis, pirmasis apibrėžęs šešias pagrindines politines sistemas: monarchiją, aristokratiją, konstitucinį valdymą, demokratiją, oligarchiją ir tironiją, visai nebuvo demokratijos šalininkas, teigdamas: kad „tai yra valdžia prastuomenės, beturčių ir vulgarumo rankose“. Aristotelis tvirtino, kad geriausia politinė sistema yra turint vieną protingą valdytoją, arba aristokratiją (protingų žmonių grupę), konstitucinę valdžią (stabilų demokratijos ir oligarchijos mišinį). Blogiausi politiniai režimai, jo teigimu buvo trys likę – tironija (absoliutinė vieno žmogaus valdžia), oligarchija (kelių žmonių interesams tarnaujanti valdžia) ir demokratija, kurią Aristotelis laikė praktiškai tuo pačiu, kaip ir ochlokratiją (minios valdžia).
Demokratija niekada nebuvo būdinga ir madinga bet kurioje stabilioje valstybėje. Taip, demokratija gina mažumos teises, tačiau visada tai daro tik daugumos atstovai – ir tame yra užprogramuota demokratijos priešprieša. Ir demokratija nedirba taip, kaip sakoma – jei nuomonės atskelia visuomenę per pusę, kaip kalbos, gentys ar religija.
Mūsų politikų tarpe kažkodėl yra visuotinai priimta žavėtis Winstonu Churchilliu (nors tas žmogus išdavė Lietuvą mažiausiai du kartus, o tie, kas skaitė jo epopėją „Antrasis pasaulinis karas“, tikiu, sutiks su manimi, kad sunku rasti naivesnį ir paviršutiniškesnį kūrinį), ir kas iš mūsų nežino jo garsiosios frazės apie demokratiją? Variantai tos frazės yra keli, tačiau mintis tokia: „niekas negali pripažinti, kad demokratija yra puiki ar protinga valdymo forma. Tačiau ji yra geriausia iš visų, kokias tik žmonija yra išbandžiusi“.
Genialu. Tačiau pripažinkite, ar esate matę užrašytą bent jau visą tos W.Churchillio kalbos pastraipą, kurioje ši frazė yra; kaip retas turbūt ir prisimenate aplinkybes, kuriomis W.Churchillis šią frazę ištarė.
W.Churchillis sakė tai 1947 metų lapkričio mėnesį, jau gėdingai pralaimėjęs rinkimus net ir po pergalingo karo (tokia demokratinė įvykių eiga nuoširdžiai stebino tuometinį jo sąjungininką J.Staliną). Iš esmės, tokią frazę galėjo pasakyti tik įsižeidęs politikierius, „nedėkingos“ liaudies nuverstas nuo postamento. Toje kalboje W.Churchillis lygino demokratiją su kitomis istorinėmis valdymo formomis, ir, beje, nepateikė jokių įrodymų šiam legendiniam teiginiui paremti. Pats W.Churchillis, nepaisant savo šokinėjimo iš partijos į partiją (netgi Lietuvos politikai negali jam prilygti pakeistų partijų gausa), buvo angliškojo konservatyvizmo šalininkas (pagal Edmundo Burke mokymą), todėl visada ir vertino demokratiją kaip „visuomenės defektą“. Demokratija, anot jo, buvo didžiausia grėsmė asmens laisvėms, ir tai buvo blogiau nei absoliutinė monarchija.
Tačiau kodėl mes juo turime tikėti? Taip, demokratija gali būti minios ir prastuomenės valdžios forma, tačiau demokratija turi vieną puikią savybę, už kurią aš ją myliu. Nes demokratijos grožis yra ne tame, kad dauguma turi realią galimybę ką nors išrinkti – kaip rodo pats gyvenimas, per visą Lietuvos istoriją išvis tebuvo vos keleri rinkimai, per kuriuos pasisakė dauguma rinkimų teisę turinčių žmonių. Demokratijos grožis yra tame, kad kiekvienas iš mūsų turi iš tikrųjų realią galimybę ko nors neišrinkti. Demokratijoje net ir nebalsuoti yra demokratiška. Ir nebūtina klausyti savo samdinių virkavimų, kad taip bus jūsų balsas „prarastas“. Nejaugi taip jau visiems kandidatams norite duoti darbo?
Ir nebūtina pykti ant besiblaškančio po oro uosto salę Seimo, nes Jūs patys jį pasamdėte – Jūs ir esate už jį atsakingi. Nes didžiausias Lietuvos politikas esate tik jūs pats.