Laikas.lt
Intensyviame kūrybiniame laikotarpyje kalbamės su režisieriumi Artūru Areima apie teatrą, įkvepėjus ir artėjančios pirmosios jo statomos operos premjeros lūkesčius.
Kokiomis mintimis, idėjomis šiuo metu gyvena vienas ryškiausių jaunosios kartos režisierių?
Artėjančios premjeros apsėstomis mintimis. Galvoje sukasi, kaip sudėlioti visus taškus ant „i“ ir surasti „Ž“.
Kuo skiriasi dabartinė režisierių karta nuo vyresnių, jau žinomų ir nusipelniusių režisierių?
Tuo, kad jie vyresni, žinomi ir nusipelnę.
Kaip manote kokie Jūsų darbai buvo tramplinas į didžiąsias teatro scenas ir publikos įvertinimą?
Manau, kad kievienas darbas yra tam tikras taškas, per kuriuos vėliau galėsiu nubrėžti tiesę, bet tramplinų nestatau.
Kas Jums yra teatras?
Jeigu tikėti teiginiu, kad laisvi žmonės tik tie, kurių niekados nebuvo žemėje – tai teatras man bandymas užsimiršti, kad nesi ir bent kelioms akimirkoms tapti laisvu.
Kuo suviliojo režisieriaus profesija?
Beribiškumu.
Kas Jums imponuoja režisieriaus profesijoje, o kas gyvenime?
Tikėjimas žmogumi.
Ar turite korifėjų, kuriuos galėtumėte išskirti kaip savo įkvėpėjus ar mūzas?
Robert Wilson, Michael Thalheimer, Thomas Ostermeier ir daug kitų.
Kokie rašytojai, dramaturgai jus labiausiai domina, brandina?
Jų, manau, yra labai daug ir vis atsiranda naujų.
Apie ką labiausiai norisi šiuo metu kalbėti savo kuriamuose spektakliuose? Ar siekiate nešti kokią nors misiją savo darbais?
Apie žmogų ir jo prasmę žemėje.
Save labiau priskirtumėte prie taisyklių laužytojo ar tradicijų puoselėtojo?
Prie tradicijų puoselėtojo su taisyklių laužymo protrūkiais.
Kodėl talentingi dramos režisieriai imasi statyti operą? Ar smalsumas išbandyti naują teatrinę formą ar kažkas kito? Ne paslaptis, kad pats taip pat ryžotės išmėginti šį žanrą. Kodėl? Kokie įspūdžiai?
Manau esu smalsus ir mėgstantis vaikščioti nežinomais keliais žmogus, nes tik taip gali sužinoti savo galimybių, ar ribotumo amplitudę. Taip gali atrasti, ko iki tol net neįtariai pažinsęs. Įspūdžiais dalinsimės po premjeros, o dabar yra maksimalus susikaupimas darbui.
Koks jūsų santykis su muzikine dramaturgija operoje? Ar ji netrukdė skleistis jūsų režisieriaus kūrybinėms mintims, o gal kaip tik padėjo? Ar operos bekompromisė muzikinė kalba, įpareigojanti viską daryti tam tikrame laike Jūsų nesuvaržė?
Muzikinė dramaturgija, manau, yra visur t. y. visose meno srityse: architektūroje, tapyboje, fotografijoje, kine ir t. t. Ji negali trukdyti, ją tiesiog reikia prisijaukinti, pajusti, nes perprasti jos neįmanoma, ji galingesnė visuomet už patį kūrėją.
Kokį sumanėte „Faustą“ ir kodėl? Kuo Jūsų operos „Faustas“ pastatymas bus įdomus? Pranešimuose rašoma, kad tai kamerinė versija. Pakomentuokite.
Faustas man yra simbolinė, dvasinė žmogaus kova su savimi, savo mintimis, kurios iškilusios į paviršių ne visada sutampa su esama realybe. Mintys būna ne visuomet teisingos ir švarios, juk dažnai būna įkyrios, kamuojančios, jos pradeda riboti judėjimo laisvę, atsiranda psichologinės kliūtys. Žmogus praranda tapatumą su esama aplinka, jį apsėda minčių demonai, kurie užvaldo visą jo esamą būvį. Toks žmogus įsivelia į simbolinį beprotnamio teatro voratinklį. Taip atsiranda žmonių vadinama kova tarp dievo ir velnio. Man svarbu ne simboliniai įasmeninimai, o dvasinė žmogaus kova. Jo priklausomybė nuo savo paties įkyrių minčių, kurias galėtume pavadinti demoniškomis (Mefistofeliškomis).
Aš noriu panoraminiu stiliumi pavaizduoti simbolinį pasaulio beprotnamio teatrą. Čia Faustas panyra į savo įkyriųjų (demoniškų) minčių pasaulį ir pabunda iš gydomojo miego, tarsi po dvasinio sukrėtimo.
Ar nebijote būti apkaltintas nejautriu muzikai, iškirpęs daugybę choro, šokio ir kitų numerių?
Nemėgstu patogių pastatymų, nes jie primena ilsėjimąsi ir nieko neneša apart gražaus vaizdelio.
Imatės kontraversinių žymių veikalų interpretacijų, ne išimtis ir operos Faustas pastatymas, gan stipriai nutolęs nuo tradicinių pastatymų, kodėl?
Tradiciniai pastatymai primena imitaciją, vaizduotės stygių, originalumo baimę. Tai tarsi užtikrintumas, kažkoks keistas garantas, kad tas, kūrinys turi atrodyti taip, kaip daugelis daro, ar rodo istoriniai šaltiniai. Bet kas žino, kaip ištiesų kūrinys turi atrodyti, jeigu jį mes tik dabar kuriam. Partitūra yra baigtinis testamentas. Ji išliks, ji jau išliko tokia kokia yra ir nekintama, tai kam ją dar ir dar atkasinėti ir statyti į muziejų paskelbiant datą, kada ir kaip buvo. Tam, manau, yra istorijos sritis. Tas, kas nori, visuomet domisi istoriniais faktais. Menas, manau, yra interpretacijos ir kūrybos sritis, o ne atkūrinėjimo.
Pirmą kartą dribote su operos solistais? Kokie pastebėjimai? Koks Jūsų manymu turi būti šiuolaikinis operos solistas?
Žingeidesnis, įvairiapusiškesnis. Iškyla nemažai problemų su artistiškumu, plastika, trūksta psichologinės nuovokos.
Kodėl dramos teatras lengviau pasidavė dabartinio laikmečio tendencijoms ir yra aktualesnis nei operos teatras?
Čia yra, manau, susiję su imitacijos, konservatyvumo ir interpretacijos sąvokomis.
Kokias matote operos perspektyvas? Kaip jūsų manymu ji turėti evoliucionuoti, kad būtų įdomi ateinančioms kartoms?
Visų pirma ir turėtų kreipti dėmesį į ateinančias kartas ir išsivaduoti iš konservatyvumo.