Neda Malūnavičiūtė – džiazo vokalistė, fleitininkė, kurios atliekamos dainos įspaudė savąjį rėžį visa apimančioje Lietuvos muzikos plokštelėje.
Jautrios, tačiau ne per „saldžios“, valiūkiškos, bet nebanalios Nedos dainos užpildo spragą, atsiveriančią tarp „karšta“ ir „šalta“, „juoda“ ir „balta“.
Muzikės profesiją pasirinkusi Neda išduoda esanti nepastovi – kartais romatiška, jautri ir linkusi sielotis, o kartais – artistiškai pašėlusi. Ramus, lėtas pulsavimas, peraugantis į greitesnį, spalvingą tempą ir vėl sugrįžtantis į lėtą bangavimą – ne tik džiazo muzikoje, bet ir žmoguje plyti begalinės improvizacijos gelmės. Juk muzika – tai poezija, kuri, anot Nedos, bylodama be žodžių, suteikia klausytojui daugiau laisvės, „įjungia“ jo fantaziją.
Meile muzikos poezijai dar ankstyvoje vaikystėje atlikėją „užkrėtė“ muzikuojantis tėtis ir sesuo. Neda baigė fleitos specialybę, džiazo scenoje debiutavo su V. Čekasino vadovaujamu moksleivių džiazo ansambliu, koncertavo JAV, pasirodė garsiausiuose Europos džiazo festivaliuose, be kitų apdovanojimų keturis kartus buvo nominuota „Bravo“ apdovanojimuose.
Meile muzikai Neda „serga“ iki šiol. Koncertuose ją galim išvysti kartu su „Blues makers“, aktoriais Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu, perkusininku Tomu Dobrovolskiu bei įvairiais džiazo atlikėjais. Aistra muzikai, kasdienybė, liūdesys, šėlsmas ir romantika – temos apie kurias sukasi mūsų pokalbis.
– Pažvelgus į Jūsų biografiją, susidaro įspūdis, kad Jus nuo vaikystės lydi muzika…
Gimiau muzikanto šeimoje, tėtis grojo saksofonu ir klarnetu, sesuo studijavo fortepijoną, vėliau chorvedybą, tačiau man niekas neliepė mokytis muzikos. Aš pati dar anksti vaikystėj kuo puikiausiai suvokiau, kad noriu būti muzikantė ir savo gyvenimą sieti būtent su šia profesija. Iki šiol dėl tokio savo pasirinkimo nesigailiu.
– Dainuojate kartu su Kostu Smoriginu, Olegu Ditkovskiu. Kaip susibūrėte į šį žavų trio?
2006-ųjų metų pavasarį man paskambino Kostas ir Olegas, pasiūlė kartu pamuzikuoti, ką mes darome iki šiol. Supratome, kad mums patinka dainuoti tryse. Mano fleita ir moteriškas balso tembras praturtino jų dainuojamą muziką, į jų kolektyvą įsiliejau labai organiškai.
Su Kostu ir Olegu be galo smagu dirbti, keliauti, diskutuoti, dalintis patirtimi. Dainuodama kartu su jais scenoje jaučiuosi „saugiai“, o po koncerto dažnai jaučiu, kad nei trupučio nepavargau, bet, atvirkščiai, dar ir pasikroviau geros energijos.
– Grojate fleita. Galbūt yra ir kitas instrumentas, kuriuo norėtumėt išmokti groti? Juk sako, kad muzika gydo…
Fleita – mano tikroji specialybė, kurią studijavau daug metų. Dainavimas pagal savo techninę specifiką yra labai artimas pučiamajam instrumentui, todėl grojimas fleita man padėjo suprasti, kaip reikia valdyti balsą. Na, o aistros kitiems instrumentams kažkaip nebeturėjau.
Be abejo, muzika gydo. Pažįstu daug žmonių, kurie malšina skausmą, ilgesį, netektį ir kitus išgyvenimus būtent muzika. Man muzika – tai mano gyvenimas, profesija, kurią be galo myliu ir dievinu. Tvirtai tikiu, kad tai, ką darai nuoširdžiai ir su begaline aistra, yra mažų mažiausiai teisinga. Kai pajusiu, kad nuo muzikos „nebekaifuoju“, tikriausiai ją apleisiu…
– Jūsų dainos kupinos nepasiekiamo ilgesio, melancholijos, romantikos. Tikriausiai ir pati esate romantiška asmenybė?
Manau, kad esu romantiška, tačiau tame mano romantiškame polėkyje nėra melancholijos atspalvio. Esu be galo nepastovi, impulsyvi, todėl ta romantiška būsena greitai gali virsti į velniukišką šėlsmą. Tai vadinama tiesiog artistiškumu. Impulsyvumas pasireiškia ir tuo, kad esu jautrus žmogus, sunkiai išgyvenu nesėkmes, bet tuo pačiu galiu labai greitai pamiršti nuoskaudas ir vėl džiaugtis gyvenimu, trykšti optimizmu. Galbūt todėl mano sielai artimos tiek lyrinės baladės su savo jautriais „scenarijais“, tiek dainos apie nerimtus, nerūpestingus dalykus.
– Jūsų dainose ryški optimizmo gaida. Ar pati esate optimistė? Gal turite kokį nors posakį ar frazę, kurią kartojate, kai būna sunku, liūdna?
Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, jog esu optimistė ir čia vėlgi kaltas mano nepastovumas. Kartais man atrodo, kad dangus griūva ir norisi tik prapult skradžiai žemėn, o kartais vis bandau ieškoti ir net nesėkmėj randu pozityvių dalykų.
Tokios frazės neturiu. Kai būna liūdna, tam, kad nedemostruočiau savo nepasitenkinimo neilgam atsiskiriu nuo visų ir tūnau namuose arba, atvirkščiai, lekiu pas draugus prasiblaškyti. Ir viena ir kita yra labai „sveika“.
Žinau, kad jei žmogus dažnai „gaili“ savęs, tai labai greitai tampa neįdomus tiek sau, tiek aplinkiniams. Kai dėl slogios nuotaikos jaučiu sau tokį gailestį, pagalvoju apie tuos, kurie turi daug didesnių ir rimtesnių problemų. Mintyse iškyla sergantys, prikaustyti prie lovų, neįgaliųjų vėžimėlių, nebeturintys draugų ar artimųjų, ne savo noru įklimpę į skolas ir bėdas, tačiau nepaisant to, ieškantys išeities ir žengiantys per gyvenimą iškelta galva…
– Papasakojote apie save, o kaip manote, koks yra Jūsų muzikos klausytojas?
Manau, kad mano publiką sudaro labai skirtingi žmonės jau vien todėl, kad atlieku įvairių žanrų muziką. Populiarios muzikos žanro gerbėjų amplitudė yra absoliučiai beribė – nuo darželinukų iki garbaus amžiaus žmonių. Tuo tarpu džiazo muziką klausosi nedidelė visuomenės dalis ir tai yra normalu.
Apskritai, didžiausia mano gerbėjų dalis yra žmonės, kuriems nereikia vizualaus šou, demonstruojamų dailių užpakaliukų ir krūtinių, blizgučių, lengvų tekstų, paprasto ir aiškaus ritmo.
– Kokios muzikos pati klausotės? Turite mėgstamiausius atlikėjus?
Nepatikėsit, tačiau mano namuose muzika skamba retai. Po koncertų ar repeticijų leidžiu ausims ir smegenims pailsėti – nenorėčiau, kad muzika taptų rutina. Pavargstu nuo muzikos, tačiau kartu jos labai pasiilgstu.
Reta mano namų viešnia – muzika būna be galo įvairi. Ją skirstau į dvi kategorijas: gera ir bloga. Žanras nėra svarbus. Mylimų atlikėjų yra daug, todėl nevardinsiu, nes sąrašas būtų pernelyg ilgas.
– Ką veikiate, kai nedainuojate? Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Mano laisvalaikis gali pasirodyti labai neįdomus. Mėgstu tylą, ramybę, miegą… Tuo pačiu stengiuosi neapleisti draugų. Nemėgstu bendravimo kompiuteriu, pripažįstu tik akių kontaktą ir gyvą bendravimą. Pasitaikius progai, aplankau draugus, gyvenančius ne Lietuvoje.
– Kada artimiausias Jūsų koncertas?
Artimiausiu metu kartu su Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu koncertuosime gruodžio 23 d. Šv. Kotrynos bažnyčioj, Vilniuje.
