Tyrimai rodo, kad tokie vaistai nuo svorio didėjimo kaip Ozempikas gali sumažinti opioidų ir alkoholio vartojimo sutrikimus.
Atsitiktiniai vaistų atradimai gali lemti revoliucijas medicinoje. Pavyzdžiui, ieškant vaisto nuo ŽIV, netyčia buvo atrastas veiksmingas hepatito C gydymas. Dabar panašiai gali atsitikti ir su priklausomybės gydymu.
Tyrimai rodo, kad diabetui skirti vaistai, tokie kaip Ozempic (semagliudas) ir Mounjaro (tirzepatide), žymiai sumažina opioidų perdozavimo ir alkoholio apsinuodijimo riziką žmonėms, sergantiems priklausomybe.
Šie rezultatai, gauti analizuojant didelį kiekį duomenų (pvz., apžvelgiant 500 000 pacientų medicininius įrašus), patvirtina ankstesnius mažesnių tyrimų duomenis ir kelia vilčių dėl naujų, efektyvesnių priklausomybės gydymo metodų.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad tai tik vienas iš gydymo aspektų, ir visapusiškas priklausomybės gydymas reikalauja kompleksinio požiūrio, apimančio ir psichologinę pagalbą, ir socialinę integraciją. Tolesni tyrimai padės geriau suprasti šių vaistų veikimo mechanizmus ir nustatyti optimalius jų vartojimo būdus priklausomybės gydymui.
Koks šių medikamentų poveikis organizmui?
Išsamiai aptarkime šių vaistų veikimo mechanizmus.
Šie vaistai veikia imituodami organizmo gamybą po valgio vykstančią GLP-1 hormono sekreciją, kuri reguliuoja alkio jausmą ir kūno svorį. Jie sąveikauja su smegenų mezolimbine sistema, mažindami potraukį maistui, bendrą apetitą ir tuo pačiu didindami sotumo jausmą po valgio.
Mezolimbinė dopamino sistema – tai nervinis takas, kuris atlieka esminį vaidmenį apdovanojimų sistemos veikloje, motyvacijoje ir malonumo pojūčiuose. Šis faktas paaiškina mezolimbinės sistemos persidengimą su smegenų procesais, reguliuojančiais priklausomybę formuojančią patirtį ir elgesį, įskaitant lėtinį medžiagų vartojimą. Tokia persidengimo struktūra leidžia manyti, kad GLP-1 receptorių agonistai (GLP-1 RA) ir panašūs vaistai taip pat gali keisti su medžiagų vartojimu susijusius atlygio mechanizmus.
Tačiau tikslus šių vaistų veikimo mechanizmas vis dar yra diskusijų objektas. Viena hipotezė teigia, kad jie sumažina maisto ar priklausomybę sukeliančių medžiagų patrauklumą ir malonumą.

Kita teorija teigia, kad vaistai tiesiog slopina troškimą, mažindami potraukį ir impulsus, skatinančius persivalgymą ar per didelį medžiagų vartojimą. Dar viena perspektyva sufokusuoja į šių vaistų įtaką kūno nustatytam taškui – tai maisto ar medžiagų vartojimo kiekis, kuris jaučiamas kaip pakankamas ir signalizuoja apie poreikio patenkinimą.
Remiantis subjektyviais pacientų aprašymais, tie, kurie vartoja šiuos vaistus nuo diabeto ar svorio mažinimo, dažnai mini sumažėjusį potraukį maistui ir didesnį sotumo jausmą suvalgius gerokai mažesnį maisto kiekį nei anksčiau.
Tarp žmonių, vartojančių šiuos vaistus ir turinčių problemų su medžiagų vartojimu, dažnai fiksuojamas sumažėjęs potraukis narkotikams ir mažesnis su narkotikais susijęs atlygis, įskaitant sumažėjusius malonumo pojūčius.
Šis naujas tyrimas savaime nepatvirtina, kad Ozempic ir panašūs vaistai gali padėti gydyti priklausomybę. Tačiau potencialas yra akivaizdus, ir jei šie rezultatai bus patvirtinti – o ankstyvi duomenys iš kruopštesnių klinikinių tyrimų yra perspektyvūs – tokie vaistai gali tapti taip pat reikšmingu proveržiu gydant priklausomybes, kaip ir kovojant su nutukimu.
Be to, tikslesnis šių vaistų veikimo mechanizmų supratimas gali kardinaliai pakeisti požiūrį į priklausomybės problematiką ir jos gydymą.
Informacijos šaltinis:
https://www.psychologytoday.com