Artūras Areima
„Žmogus šypsosi – kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių“, – drąsiai sako teatro režisierius Artūras Areima, jau spėjęs užsitarnauti provokuoti nevengiančio kūrėjo vardą. Artėjant kontraversiško spektaklio „Nevykėlis“ (pagal E. Limonovo romaną „Nevykėlio dienoraštis“) premjerai Kaune gruodžio 17, 18 ir 19 dienomis, kalbamės su vienu iš ryškiausių jaunosios kartos režisierių.
O kas yra tas „Nevykėlis“?
Jis – nonkonformistas*, ekshibicionistas, dekonstruktorius ir isterikas, nusiteikęs prieš buržuazinę visuomenę, buriančią sau likimą pagal horoskopus, nusidėjusių vienuolių dvasinius vadovus ir besielgiančią pagal „žvaigždes“.
Penktadienį teatro festivalyje „Sirenos“ bus pristatytas Artūro Areimos spektaklio „Ričardas II: Post factum“ eskizas. Tai pirmas darbas, kuriamas po AAT | Artūro Areimos teatro vėliava.
Aktoriui Tomui Rinkūnui dar nėra trisdešimties, o jam jau priklauso pagrindiniu Lietuvos teatriniu apdovanojimu laikomas Auksinis scenos kryžius už geriausią nepagrindinį vaidmenį. Su pačiu Tomu ir kalbamės apie niekada nesibaigiančią aktorinę brandą, kuriamą vaidmenį įkvepiančius dalykus, ryšį tarp šiandieninio teatro ir žiūrovo, valdžią ir jų tampomas marionetes, teatrinius apdovanojimus ir, žinoma, apie spalio 25–26 dienomis OKT/Vilniaus miesto teatre vėl rodomą spektaklį „Julijus Cezaris“, kuriame aktoriaus sukurtas Kasijaus vaidmuo ir atnešė kryžių.
Intensyviame kūrybiniame laikotarpyje kalbamės su režisieriumi Artūru Areima apie teatrą, įkvepėjus ir artėjančios pirmosios jo statomos operos premjeros lūkesčius.