eglė kirliauskaitė
„Gali labai patikti arba ne, bet bent kartą pamatyti tikrai verta“, – tokią propogandą savo draugų rate skleidžiau po praėjusių metų apsilankymo „Yaga Gathering“. Nuoširdūs, jokios naudos siekimu nepagrįsti viešieji ryšiai suveikė – šįkart į Ežeraičio miške (Varėnos raj.) vykusį festivalį važiavau su gausesne kompanija. Ir jau po pirmosios dienos iš daugelio jų išgirdau pažadą būtinai grįžti čia kitais metais. Na, bet apie viską – nuo pradžių.
Nepraleidžiame galimybės sudalyvauti tikroje kino puotoje, pavadinimu „Scanorama’14“, ir toliau dalinamės įspūdžiais iš šio festivalio. Šįkart į mūsų akiratį pateko dar vienas net 12 metų kurtas bei tikrai dėmesio vertas filmas „Vaikystė”.
Teatro ir muzikos akedimijos Sluškų rūmai – čia sutartą valandą susitinkame su jaunu režisieriumi Povilu Makausku. Ši kultūros ateities kalvė labiau primena gūdžių sovietinių laikų palikimą nei modernią meno meką. „Norime pakviesti visus valdžios atstovus čia apsilankyti: pamatyti, pabendrauti su mumis, užeiti į mūsų auditorijas“, – apie prastą situaciją ironizuoja Povilas. Panašu, jog režisieriaus Gintaro Varno vadavaujamo kurso studentui tikrai nenuspjauti, kas vyksta ne tik Lietuvos politinėje padangėje, bet ir viso pasaulio neteisybė – bent jau tokios mintys kilo išvydus visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatytą darbą „Yolo“ (akronimas frazės „you only live once“ – gyveni tik kartą). Likus kelioms dienoms iki antrosios peržiūros, vyksiančios spalio 20-ąją, pristatome pokalbį su darbščiu, perspektyviu ir visa esybe teatrui atsidavusiu P. Makausku.
To galima mokytis universitete? Tau dėsto klounai? Per paskaitas dirbi su gyvūnėliais ir raudonomis nosimis? Tokių ir panašių reakcijų, prisipažinus apie savo veiklą, tenka išgirsti vilnietei Monikai Neverauskaitei, kuri jau ketvirtus metus Olandijos mieste Roterdame gilinasi į šiuolaikinio cirko subtilybes. Neseniai kartu su trupe pasirodžiusi Menų spaustuvės organizuojamame „Naujojo cirko savaitgalyje“ mergina neabejoja, jog ši meno rūšis – rimtas reikalas. „Manau, jog ir Lietuvoje su tuo galėčiau šį tą nuveikti. Žinau, kad grįšiu, tik nežinau kada“, – šypsosi žavi, vietoje nenustygstanti artistė. O kol tai dar neįvyko, kviečiame susipažinti su Monika bei dar menkai mums žinomu reiškiniu – šiuolaikiniu cirku.
Savaitgalis miegant ant įžymybės sofos – tokia įdėja remiasi naujasis braliukų latvių projektas „Celebrity couch“. Jei kam tai sukėlė asociacijų su kadaise Lietuvoje gyvavusia laida „Lovoje su žvaigžde“, skubame užbėgti klaidingoms mintims už akių – reikalai čia tikrai sukasi ne apie lovą. Tiesą pasakius, netgi ir ryškios žvaigždės čia nėra pačios svarbiausios. „Celebrity couch“ – vienas iš daugelio projektų, skirtas pristatyti šiųmetinę Europos kultūros sostinę Rygą.
Ryškūs, spalvingi, originalūs – tokius „CarrotFox“ papuošalus atsitiktinai aptikusi internete tuoj pat supratau, jog su didžiausiu malonumu puoščiausi panašiomis grožybėmis. Esu tikra, jog su manimi sutiktų visas būrys dailiosios lyties atstovių, todėl skubu šiuo „radiniu“ pasidalinti ir su jumis – jis puikiai papuoš „Laikas.lt“ rubriką „Talentų bankas“. O kad vardas įgytų veidus bei trumpą istoriją, kalbamės su „CarrotFox“ įkūrėjomis Jurgita ir Indre.
Jei kai kas žada dar daugiau šviesos ir garso, jam tikrai vertėtų nukeliauti į šį savaitgalį nuostabiame Ežeraičio miške (Varėnos raj.) vykusį muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalį „Yaga Gathering 2014“. Ko jau ko, o šviesų ir garso čia tikrai netrūko. Tiesą sakant, visko buvo kur kas daugiau.
„Čia tokia gera IQ koncentracija“, – apie vakar pasibaigusį Pasaulio jaunimo lietuvių susitikimą atsiliepė specialiai dėl jo iš Danijos grįžęs tautietis. Jau antrąjį kartą vykęs renginys po visą pasaulį išsibarsčiusį jaunimą į Prienų rajone įsikūrusį Visuomenės harmonizavimo parką pakvietė padiskutuoti verslo, mokslo, kultūros bai politikos temomis.
„Matai tą merginą su džinsiniu švarkeliu? Jaučiuosi kaip žiūrėdama į veidrodį“, – visai neseniai į prie gretimo staliuko sėdėjusią kavinės lankytoją dėmesį atkreipė draugė. „Na, gal kažkiek ir primena tave, bet tikrai neatrodo it dvynė,“ – atsakiau įvertinus, mano akimis, neitin stulbinamą panašumą. Visgi, mokslininkai teigia, jog kiekvienas iš mūsų žemėje turime apie dvidešimt (!) antrininkų, gyvenančių nedideliu spinduliu nuo mūsų. Istorijoje gausu faktų apie svarbių asmenybių antrininkus, kurie buvo naudojami įvairiais politiniais bei asmeninio saugumo tikslais (teigiama, jog, sakykime, Hitleris ar Stalinas jų turėjo net ne vieną dešimtį), o turbūt daugelis iš draugų ar pažįstamų bent kartą esame girdėję, jog jie gatvėje matė labai į tave panašų žmogų. Ir visgi, kai kam likimas iškrečia pokštą ir leidžia savo antrininką matyti kone kasdien. Taip, kalbu apie dvynius. Šiuo atveju galime šnekėti ne tik apie išorinį, bet ir vidinį, dažnai – netgi likimų panašumą, kuris lyg ir neturėtų būti įrašytas genuose. Nepaprastą dvynių ryšį patvirtina daugybė tikrų istorijų, turinčių fatastikos ar netgi siaubo filmo elementų. Pristatysiu keletą jų.
Yra dalykų, kurių palaukti verta. Interviu su „Naujajame Baltijos šokyje“ pasirodžiusiu Andriumi Muloku teko laukti mėnesį. Šokėjas ir choreografas, Lietuvos publikai pristatęs prieštaringą savo darbą „Criseless“, tuoj po viešnagės gimtinėje skubėjo į jo namais tapusią Olandiją, o atsakyti į ne vieną po minėtojo performanso kilusį klausimą laiko surado tik viešėdamas Jungtinėse Amerikos valstijose. Jei teko stebėti vaikino pasirodymą, jo tikrai nepamiršote: pradžioje Andrius publikai pasirodė visiškai nuogas (neskaitant peruko bei kepuraitės), vėliau į orą mėtė nešiojamąjį kompiuterį, vaikščiojo su nematomais aukštakulniais, kalbino žiūrovus ir galiausiai viską vainikavo savotišku šokiu užrištomis akimis su vienu iš jų. Noras šokiruoti? Naujo požiūrio paieškos? Humoras? Farsas? O gal – tikrasis menas? Tokie ir panašūs klausimai turbūt kankino ne vieną, tad nusprendėme baigti šias kančias ir paklausti paties Lietuvoje dar mažai žinomo autoriaus.