gyvenimas
Ilgiausiai – vidutiniškai 83 metus – gyvena Japonijos ir San Marino gyventojai. Tuo tarpu skurdžiame Malavyje žmonės miršta anksčiausiai – sulaukę vidutiniškai 47 metų amžiaus, teigiama Ženevoje paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje.
Mažesnė nei vidutinė 50 metų gyvenimo trukmė taip pat fiksuojama Afganistane, Čade, Centrinės Afrikos Respublikoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Bisau Gvinėjoje, Liberijoje, Mozambike, Siera Leonėje, Svazilande, Zambijoje ir Zimbabvėje.
PSO ekspertai ilgą japonų gyvenimo trukmę, be kita ko, sieja su sveika mityba. Japonijoje moterys vidutiniškai sulaukia 86 metų, o vyrai – 80. Japonai valgo daug žuvies ir mažai riebaus maisto.
Viešojoje erdvėje netrūksta postringavimų apie jaunąją kartą, kuri netrukus pasibels į darbo rinką. Dauguma pasisakymų – nevienareikšmiški: jaunoji karta giriama už drąsą ir kūrybiškumą, kartu peikiama už savo nepastovumą bei asmeninio gyvenimo prioritetizavimą prieš darbą. Tiesa, visos minėtosios klišės negalioja Aleksandro Stulginskio universiteto Logistikos ir prekybos programos studentei Laurai Jefimovaitei, kuri siekia puikių mokymosi rezultatų, o laisvalaikiu gelbėja žmonių nuskriaustus gyvūnus.
„Mačiau ypač stiprių jausmų sukėlusių įvykių, girdėjau unikalių pasakojimų, todėl manau, kad atsiminimai ir emocijos kartais gali persikelti iš vieno gyvenimo į kitą. Atsižvelgdamas į tai, galiu teigti, kad pritariu reinkarnacijos idėjai“, – sako psichiatrijos mokslų profesorius dr. Jimas B. Tuckeris. Jis su savo komanda ištyrė daugiau nei 2500 atvejų, kai vaikai prisimena savo buvusius gyvenimus.
Įspėjame, jog jautresnių nervų žmonėms šių nuotraukų žiūrėti nerekomenduojame. Ir nors jose nėra nieko bjauraus ar itin šokiruojančio, šis fotografo Walterio Schelso projektas kiek glumina… “Life Before Death“ – nuotraukų projektas, pateikiantis du nežinomų herojų portretus: prieš ir po mirties. Menininkas, kadruose užfiksavęs mirtina liga sergančiuosius, bandė atskleisti drastišką momentų skirtumą: kai žmoguje dar rusena gyvybė ir tą, kai ji jį yra apleidusi.
Vargšai Disnėjaus filmų personažai – kažkodėl būtent jie dažnai tampa įvairių menininkų taikiniu. Ir, kaip susitarę, daugelis jų šias pop kultūros ikonas perkelia į realų, visai neblizgų pasaulį. Taip Plutas su Donaldu pradeda rūkyti „žolę“, princesės širdies skausmus marinti alkoholiu, o princai atsiversti į homoseksualumą. Ir visa tai – menininko Jose Rodolfo Loaiza Ontiveros dėka. Kviečiame susipažinti!
1. Jūsų augalai ant palangės nevysta ir nei vieno iš jų negalite surūkyti.
Kanados mokslininkai iš Karletono universiteto po 14 metų trukusių senyvo amžiaus gyventojų tyrimų nustatė, kad gyvi išliko tie žmonės, kurie sakė, jog turi tam tikrą gyvenimo tikslą.
Vaikystėje Disnėjaus personažai mums pateikia idealizuotą suaugusiųjų pasaulio paveikslą, pilną nuotykių ir laimingų pabaigų. Tuo tarpu menininkas Jeffas Hongas mums pateikia alternatyvią šių herojų likimų versiją, kur jie susiduria su purvina, tamsia, žiauria gyvenimo realybe. Projektu, pavadinimu „Unhappily Ever After“, menininkas siekė atkreipti dėmesį į skaudžius šiandienos reiškinius. Kviečiame susipažinti su jo darbais!Taip pat siūlome peržvelgti menininkės Ninos Goldstein nuotraukas apie nepasakišką Disnėjaus princesių baigtį.
Ar kada nors žiūrėdami filmą nusistebėjote koks jis panašus į jūsų gyvenimą? Dažniausiai vienas filmas negali perteikti visų jūsų išgyvenimų, laimės ir nuosmukio akimirkų, tačiau tai tampa įmanoma sujungus daugybe kadrų iš įvairaus žanro filmų. Žiūrėkite įdėmiai. Trys minutės, šimtas penkiasdešimt filmų – argi neatrodo, kad čia pasakojama jūsų gyvenimo istorija?
Turbūt daugeliui tėvų pirmeji jų kūdikio metai jau kiek išbluko iš atminties. Visgi taip tikrai nenutiks Samui ir Beverley Cornwellams, kurie per nepilnas septynias minutes visą laiką galės prisiminti savo sūnaus pirmuosius gyvenimo metus.