kapinės
Nors Lietuvoje kapuose vis rečiau išvysi tašyto akmens paminklą su jame vienaip ar kitaip įamžintu mirusiojo atvaizdu, pasirodo plačiojoje Rusijoje ši kapų tradicija ne menksta, priešingai – evoliucionuoja su vis autentiškesniais mirusiojo atvazdais.
Vienuose antkapiuose gali išvysti atvaizdus, kurie labiau primena iš Facebooko ištrauktą ir paviešintą mirusiojo nuotrauką, kituose – mirusysis „demonstruoja“ savo hobi ar didžiai „atstovauja“ savo pasiekimų sričiai (dažniausiai sporto ar inžinerijos).
Ką gi, viskas dėl kilnaus tikslo prisiminti mirusijį tokį, kokį gyvenime ir teko pažinti. Tad norom nenorom kyla mintys, kokio vaizdinio fragmente butum pavaizduotas pats savo antkapio fotoraižinyje
93 proc. visų Žemėje gyvenusių žmonių yra mirę. Po 15 mirusiųjų kiekvienam gyvajam. Išeitų, jog Žemė yra mirtinai pavojinga vieta gyventi. O kur Žemėje būti yra užvis pavojingiausia? Klausia ir atsako Maiklas (Michael) iš „Vsauce”.
Vienoje iš arabų šalių 28 metų padavėjo, vardu Hamdy Hafezas al-Nubi, per plauką nepalaidojo gyvo.
Kinijoje atsitiko gana keistas įvykis. Giminaičiai ir kaimynai, nusprendę, kad senolė mirė, suorganizavo jai laidotuves. Laidotuvės vyko pagal visas tradicijas, rašo Rusijos dienraštis „Tavo diena“.
Nors Vilniaus miestas bene vienintelis Lietuvoje turi legalias gyvūnų kapines, vilniečiai kol kas savo augintinių jose nelaidoja: neseniai jose apsilankę gyvūnų globos organizacijos „Lesė” atstovai nerado nė vieno kapo.
Nuo XVIII a. išplitus gotikiniam žanrui, žmonių vaizduotę užvaldė vampyrai, vilkolakiai, monstrai, vaiduokliai, antrininkai ir kt. būtybės. Mūsų žurnalistė Živilė sugebėjo atkapstyti šiuos sutvėrimus egzistuojant ir Lietuvoje.
XX a. priešaušry Bramas Stokeris pasauliui davė naują personažą – grafą Drakulą. Šio romano pagrindu 3-iajame dešimtmetyje gimė tyliojo kino šedevras „Nosferatu“. Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, Drakula vis prisikelia kas kelis dešimtmečius: 4-ajame dešimtmetyje pasaulį sužavėjo Bela Lugoši, amžiams įėjęs į žmonių atmintį kaip grafas Drakula. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose Drakula vėl atgimė, pažerdamas pasauliui daug kinematografinių variantų. 9-ajame dešimtmetyje, suaktyvėjus gotų judėjimui, pasaulis vėl ėmė domėtis kraugeriais, o Anne Rice pradėjo vieną garsiausių vampyriškų epopėjų – „Vampyrų kronikas“. Šiandien vampyrai prisikėlė tokiais pavidalais kaip „Saulėlydis“, „Tikras kraujas“, „Vampyrės dienoraštis“ ir kt., o pasaulio universitetuose šiems personažams skiriama vis daugiau dėmesio. Vienas geresnių pavyzdžių – lapkričio pradžioje organizuojama konferencija „Vampyrai: praeities ir ateities mitai“ Londono universitete.
Atrodo, kad vampyrai ir kitos mitinės būtybės Vakarų kultūroje gan gajos, tačiau kaip su lietuviškais variantais? Ar turėjome mes vampyrų bei vilkolakių?
Pagoniškuose mituose, pasakose gausu mitinių būtybių. Dažniausiai mūsų tautosakoje dominuoja velniai, raganos ir dievai, todėl tokios būtybės kaip vilkotakai, kraugeriai ar numirėliai, prisikeliantys iš kapų, yra rečiau sutinkami. Tačiau jų tikrai būta.
Dažnai tokios būtybės tautosakoje atsiranda ne iš paikystės, bet iš siekio suprasti ir paaiškinti anapusinį pasaulį, nugalėti mirties baimę. Siaubo pasakomis, kurių gausu mūsų kultūroje, stengtasi žmogų sudrausminti ir pamokyti, ar tikrai verta kištis į kitus pasaulius, stengtis juos pažinti ir ką tokia išmintis gali gera atnešti.
Nedėkokite už vandenį, vilkolakiu pavirsite
Baltų mituose sutinkame deivę Žvėrūną – miško ponią, kuri mėgdavo lakstyti vilkės pavidalu su savo vilkų arba vilkotakų/vilkotrasų ruja. Vilkotakai – tai žmonės, kurie užėjus ūpui galėdavo pavirsti vilku ir bėgioti miškuose. Tačiau į tikrų vilkų gaują galėdavę patekti tik būnant gūdžiai tamsai, nes tikri vilkai atpažindavo vilkotakus ir juos sudraskydavę. Tikėta, kad vilkotaku galima pavirsti, kai šis pasiūlydavęs paprastam žmogeliui vandens ir sakydavęs „Sveikas“, o žmogelis, atsakydamas „Dėkui“, perimdavęs užkratą. Tikėta, kad vilkotaką apliejus šaltu vandeniu iš pasturgalio arba burnos kyšteldavo uodega. Tad dažnai vilktakai, besimaudydavę pirtyse, nemėgdavo smagintis su jaunimu apsiliejant šaltu vandeniu. Žvėrūna vilkotakais taip pat dažnai paversdavo iš bažnyčios grįžtančią jaunosios palydą. Žvėrūna, nekęsdama vedybinio ir seksualinio gyvenimo, paleisdavo visą „veseliją“ vilkais lakstyti. Vaikai, kurie gimdavo su keistomis žymėmis taip pat buvo laikomi vilkolakiais.
Tikėta, kad Šiaulių rajone Ginkūnuose lankydavęsis vilkolakis, kuris kasdien ateidavęs pas avis ganiusį piemenį ir klausdavęs avių kainos.
Paslaptingosios Šiaulių senosios kapinės
Gan dažnas motyvas mūsų pasakose, kaip numirėlis iš kapų grįžta pas mylimąją, arba numirėliai vejasi naktimis gyvuosius, prašo panešioti juos aplink kapines, gelbėja geraširdžius žmogelius, prašo tekėti jaunų mergelių, o jei šios per daug užsiprašo dovanų, numirėliui išdygsta dantis ir auką sudrasko. Kad įsitikintumėte, kad tokios istorijos iš tikrųjų buvo sekamos senolių, tereikia atsiversti „Siaubo pasakas“ (sud. Rita Repšienė).
Tuo tarpu Šiauliuose, pasak tyrinėtojo Viliaus Purono „Įdomiojoje Šiaulių istorijoje“, miesto kapinės turi daug paslapčių. Sklido legendos, kad tarpukariu naktimis mieste siautėjo zombė Jadvyga, kuri žudydavo Šiaulių gražuoles. Dar ligi šiolei daugelis šiauliečių domisi, kuri iš senųjų kapinių kriptų slepia Jadvygos karstą, bet nieks nesiruošia į tokį nuotykį. O jeigu kas prikels baisiąją zombę naujoms žudynėms?
Tos pačios kapinės turi ir paslaptingą kapą, kurio plokštė pakrypusi. Ir jei tik kas stengiasi ją pakreipti į reikiamą kryptį, plokštė paslaptingai pakrypstą atgal į senąją kryptį.
Šiauliai garsėja taip pat ir savo vampyre Lemperkike arba kitaip vadinama Rygos gatvės pana. Šioji gatvė anksčiau prasidėdavusi nuo senųjų kapinių. Naktį pravažiuojant pro jas, arkliai neramiai prunkšdavo ir stodavosi piestu. O tamsią naktį prie mažųjų vartelių į kapines vežikus visada stabdydavo tamsi moteris, prašydavosi pavėžėti, o sumokėjus stambiu banknotu greitai išnykdavo naktyje. Ryte vežikai rasdavo sudžiūvusį lapą vietoj įduoto banknoto. Ir kai miesto vežėjai sukluso, kilo įtarimų dėl vaiduoklių. Ir buvo prisiminta, kad už kapinių buvo palaidota mergina, nusižudžiusi dėl nelaimingos meilės. Greitai buvo atkastas merginos kapas ir visų nustebimui rastas lavonas buvo kaip gyvas, nepakitęs. Visi suprato, kad ji – vampyrė, todėl pervėrė jos širdį mediniu kuolu, nukirto galvą, kurią padėjo ant kojų, ir pripylė aguonų, kad prisikėlęs lavonas būtų užsiėmęs skaičiuodamas sėklas ir negąsdintų naktimis žmonių. Taip ir ligi šiolei šis kapas tebėra senosiose kapinėse, o iš to kuolo, pervėrusio vampyrės širdį, dabar išaugęs didelis medis.
Vampyrai ir velniai išnyko?
Etnologė Ingrida Šlepavičiūtė, kuri daktaro disertacijoje tyrinėja vampyrus lietuvių mitologijoje, teigia, kad „vampyras yra naujesnių laikų veikėjas. Egzistuoja toks žanras kaip šiurpės ir jos skirtos vaikams gąsdinti, patirti kolektyvinę baimę. Ir vampyras atsiranda tose šiurpėse. Archyvuose teko rasti tik 19 sakmių su vampyrais. Apskritai, mūsų sakmėse dažniau sutinkamas gyvasis numirėlis, tačiau jis nevalgo žmonių, gyvena savo gyvenimą mitiškai nesaugiose vietose. Pasak mokslininkų, vampyras yra atėjęs iš slavų tautosakos. Net toks terminas kaip vampyras nesutinkamas mūsų sakmėse, tačiau vartojami slaviški pavadinimai kaip upiras, upioras, upijoras ir pan. Dažniausiai vampyras sutinkamas naktį prie kapinių, miškuose ir susiradęs pakeleivį, keliauja iki tam tikros vietos. Su tuo pakeleiviu įėjęs į namą susiranda auką, dažniausiai miegančią moterį. Tačiau vampyras visada yra nužudomas: nukertama galva padedama ant kojų, širdis perveriama šermukšniniu kuolu, būna, kad atkasus kapą ir radus nesuirusį kūną, šis užpilamas švęstu vandeniu ir vampyras sudūlėja. Bet dažniausiai tas pakeleivis neilgai išgyvena po vampyro mirties. Susidurti su kitu pasauliu yra pavojinga.“
Kyla klausimas, ar vampyrai galėjo iš tikrųjų egzistuoti, nes jaunoji mokslininkė teigia, kad „sakmių išskirtinis bruožas – kad jos pasakojamos kaip tikras įvykis ir nevalia netikėti žmogaus pasakojimu, nes pasakojantysis tiki, kad sutiko velnią, raganą ar vampyrą. Dažniausiai tokios istorijos yra skirtos ne tik baimei sukelti, bet ir mokyti elgesio taisyklių, negeisti žinoti daugiau nei pridera. Žmonės taip pat labai dažnai negalėdavo tiksliai paaiškinti tam tikrų reiškinių, tad neretai paprasti dalykai, kurie mums šiandien savaime suprantami, žmonėms buvo suvokiami mitiškai. Žmonėms net ir šiais laikais labai svarbu turėti kažką kitokio, svetimo iš kito pasaulio. Tad šiandien raganas, velnius pakeičia robotai, ateiviai ir t. t.“
Tad paklausius išmintingųjų patarimų, naktimis pasisaugokime kapinių, miškų ir bažnyčių, nesisveikinkime su tamsiomis žmogystomis ir nebandykime pavėžėti jų ar palydėti. Nežinia, kas gali nutikti naktimis, kai vėlės, raganos ir vampyrai išeina ieškoti aukų.
Živilė Kapaitė
Vampyrai.blogspot.com
Ilgasis savaitgalis jau praėjo, žvakutės ant kapų uždegtos, tad belieka džiaugtis, kad šios Visų Šventųjų diena nebuvo tokia šalta kaip praėjusiais metais.
Laikas.lt nukeliavo į Karveliškių kapines Vilniuje ir užfiksavo gražiausias švenčių akimirkas. Jei ir Jūs turite Vėlinių nuotraukų, kuriose būtų užfiksuoti gražūs šviečiančių kapinių vaizdai – siųskite [email protected]
Krikščioniškos kapinės kitame pasaulio krašte visiškai nepanašios į lietuviškas. Akį traukia ryškiaspalviai paminklai, statulėlės ir kažin ar sugebėtume rasti du vienodus kūrinius.
Jau ne už kalnų žvarbios rudeninės šventės, kai masiškai perkame žvakutes, chrizantemų puokštes ir važiuojame iš kapų į kapus lankyti savo mirusiųjų artimųjų.
Ar niekada neteko susimąstyti, kodėl spalio pabaigoje elgiamės kaip pamišę dėl kapų tvarkymo, gražinimo, – koks mūsų tikslas? Jei, kaip iš pirmo žvilgsnio įsivaizduojame, tikslas – aplankyti mirusiuosius artimuosius, prisiminti juos, sveikinu Jus patekote tarp daugumos, kurie sąmoningai suvokdami ar nesuvokdami vis bando save apgauti. Visi žino, kad aplankyti artimųjų kapus galime bet kuriuo metų laiku, o prisiminti juos – tuo labiau. Jie ilsisi ir jiems nei geriau, nei blogiau, kad bandydami numarinti savo sąžinės skaudulius puoselėjame jų kapus tarsi atiduodami duoklę už tai, ko nepadarėme jiems gyviems esant.
Pažvelkite, kas darosi parduotuvėse, turguose jau nuo spalio pradžios – tikras žvakučių ir plastmasinių gėlių paradas. Žmonės lyg avių banda perka didžiules brangias žvakes, vienkartines gyvų gėlų puokštes, vainikus… Ir kam??? Sakysite, kad pagerbti mirusiuosius? Ir vėl sau meluojate… Mirusiajam tai visai nebesvarbu, tačiau tai itin svarbu Jūsų kaimynams, draugams, giminėms, artimiesiems ir kt. Ir kokia gėda bus, jei jie pamatys nesutvarkytą kapą be žvakių ir gėlių, pamanys, kad mes visai nesirūpiname kapais ar kad išvis nemylėjome, negerbiame savo mirusiojo artimojo.
Kitas aspektas – mūsų emocijos vyraujančios spalio paskutinėmis dienomis. Važiuojame per visą Lietuvą lankydami artimųjų kapus. Šaltis, lietus, automobilių spūstis, eilės parduotuvėse sukelia ne pačias geriausias emocijas. Tuomet būname itin pikti, suirzę, sušalę, tačiau ko nepadarysi dėl sąžinės „pliusiuko“, nes spektaklį giminėms ir kaimynams reikia paruošti nors kartą per metus.
Važiuodami per šalies miestų ir kaimų kapinaites, žvakių ir gėlių dyžiu demonstruodami savo finansines galimybes, dažniausiai aplankome ir seniai matytus draugus, tetas, dėdes… Čia ir vėl pasireiškia neribotas lietuviškas vaišingumas ir sąmoningumo stoka, kai prie vaišių stalo sakomi tostai už mirusiuosius. Ar tai galima būtų pavadinti jų pagerbimu?
Šiomis šaltomis niūriomis dienomis būtų geriausiai ne keliauti iš kapinių į kapines, o likti namuose; susikaupti, ramiai prisiminti savo mirusiuosius artimuosius, jų vaidmenį mūsų gyvenime, suteiktas pamokas ir už juos tiesiog nuoširdžiai pasimelsti. Mirusieji jau nebegali to už save padaryti ir tai jiems būtų daug naudingiau nei sukrautas parodomasis šiukšlynas iš vaško ir plastmasės ant kapo. Žinoma, šitaip paprastai elgiasi tie, kuriems rūpi jų artimieji iš tikrųjų, o ne tai, ką žmonės pasakys….
Agnė Rutkauskaitė