Mindaugas Peleckis

Galbūt kažkur jau matėte naują ir storą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” ir jei taip – turbūt kilo klausimas, kas tas Mindaugas Peleckis, sugebėjęs surinkti į vieną vietą visą Lietuvos roko istoriją?

Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga parašyta kartu su kitais autoriais: Luku Devita, Gediminu Kajėnu, Šarūnu Naku ir Vaclovu Augustinu. O Laikas.lt labai džiaugiasi, kad M.Peleckis mūsų portalui ir žurnalui parašė ne vieną straipsnį, o keletas publikacijų iš minėtos knygos randamos ir mūsų žurnale bei portale (Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra, Hipių judėjimas Lietuvoje: nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių, Kas bendro tarp A. Makejevo, Moralinių valkatų, LSD ir N-14?, I. Kofas: „Lemon Joy“ atsirado be revoliucijų ir be šūvių“, Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?, „BIX“ fenomenas: Žiurkių miestas, 1980-ieji. Interviu su S.Urbonavičiumi ir kt.). Tad susitikome su Mindaugu ir paklausėme – ar sunku buvo išleisti šią knygą.
Pirmiausia, sveikinu pagaliau padarius didžiulį darbą ir išleidus knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kiek laiko rašei šią knygą? Kiek naktų praleidai nemiegodamas?

Ačiū. Knygą rašiau apie pusę metų. Maždaug tiek naktų, kiek jų yra pusėje metų, ir praleidau be miego. Išties, „režimas“ buvo griežtas, kasnakt darbas iki keturių penkių ryto, paskui kažkiek miego, ir vėl – pirmyn. Turėjau suvaldyti begalę informacijos, atrinkti ją, bendrauti su žmonėmis, naršyti internete, skaityti knygas.
Išleistoje knygoje – daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai bei paminėjimai. Lietuvoje išties tiek daug roko kūrėjų? Tad gal išties, be reikalo skundžiamės, kad neturime roko muzikantų?

Taip, išties Lietuvoje labai daug muzikantų, dėl to skųstis neturėtume. Pridėčiau dar bent kelis šimtus (apie kuriuos bus rašoma antrojoje knygoje dalyje) – tai eksperimentininkai, neofolko, gotikos, kantri, bliugraso, liaudies muzikos ir kitų stilių kūrėjai. Sakysite, tai – ne rokas? Rokas – itin plati sąvoka. Atsakykite man, ar Modestas Pitrėnas, pasipuošęs odinėmis kelnėmis ir diriguodamas simfoniniam orkestrui, atliekančiam roko muzikantų kūrinius, yra roko muzikantas, ar ne? Teoriškai lyg ir ne, tačiau realiai tai – rokas.

Vienas knygos tikslų ir yra praplėsti žmonių suvokimą, kas yra rokas. Daugelis mano, kad tai kažkoks pabrazdinimas gitara. Nieko panašaus. Rokas, kaip sako Stasys Daugirdas, atsirado iš liaudies (turint galvoje bliuzą), vadinasi, kiekvienoje šalyje liaudies muzika taip pat yra rokas.

Būtent todėl tarp minėto 1500 – ir vadinamieji estradiniai ansambliai (plačiai jų nenagrinėjau, tačiau pagrindinius aprašiau), ir sunkusis metalas, ir bardai, ir dar labai daug kas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos gyventojų muzikinis skonis – platus. Iš esmės pakeičiau savo požiūrį į Lietuvos roko muziką, – anksčiau maniau, kad tai yra tik brazdinimas gitara.

Baras su Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr.
Ar sunku buvo rinkti informaciją? Ar geranoriški buvo muzikantai, pasakodami apie savo muzikinę karjerą?

Visko buvo. Iš pradžių turėjau stipriai atsispirti nuo tramplino, tačiau kadangi turiu sukaupęs nemažai įrašų ir informacijos, tai nebuvo sunku. Apie kai kuriuos stilius teko pasidomėti plačiau, prisiminti senas ir susirasti naujas pažintis. Muzikantai – ačiū jiems visiems – buvo labai geranoriški. Sužinoję apie mano iniciatyvą, jie ėmė noriai siųsti kompaktines plokšteles, padėjo prikelti iš užmaršties žmones, kurių dėl savo amžiaus jau nežinojau. Man pačiam teko patirti nemažai „nušvitimų“, kai sužinodavau apie iki tol negirdėta grupę, kuri grojo tiesiog puikiai. Kai kurių grupių išvis nebuvo tekę girdėti. Tiesa, kai kurių interviu atsakymų teko laukti gana ilgą laiką, tačiau tikrai vertėjo. Manau, knygos skaitytojai tai įvertins.
Linksmiausias atsitikimas, rengiant knygą?

Buvo linksma sužinoti, kad egzistavo grupė „Katinai“. Tokio pavadinimo nesitikėjau. Vis dėlto tai nebuvo humoristinė grupė.
Knygoje taip pat rasime muzikanto ir publicisto Luko Devitos tekstų, Gedimino Kajėno pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais, kompozitorių Šarūno Nako ir Vaclovo Augustino įvertintą Lietuvos kultūros situaciją, taip pat Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu”. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefanas Weisseris). Kaip pasidalinote, kas apie ką rašo? Ar skiriasi jūsų rašymo stilius?

Šią šaunią kompaniją subūriau aš. Su Z‘EV esame pažįstami jau kelerius metus, šis legendinis žmogus sutiko parašyti išsamų, taiklų šiuolaikinės muzikos įvadą. Labai norėjau išspausdinti šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto tekstą. Nepelnytai visų užmirštas žmogus, ačiū Dievui, nors šioje knygoje buvo prikeltas iš mirusiųjų. G.Kajėnas – profesionalas ir muzikos, ir rašymo apie ją srityje, todėl paprašiau jo interviu su žmonėmis, kurių nebeprikelsime – Vytautu Kernagiu ir Sauliumi Mykolaičiu. Gediminas mielai sutiko. Maloni staigmena buvo ir tai, kad du Nacionalinės premijos laureatai – Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas – nepasididžiavo papasakoti apie kultūrinę, muzikinę Lietuvos situaciją. Taip pat iš pelenų prikeltas ir „Kardiofonas“. Nereikėtų pamiršti, kad šioje knygoje – daug interviu, iš kurių išskirčiau mano pokalbį su maestro Viačeslavu Ganelinu. Ši asmenybė – nepaprastai daugialypė. Be abejo, brangus kiekvienas interviu – man buvo be galo įdomu pasišnekučiuoti su Andriumi Mamontovu, virtualiai pasikalbėti su Igoriu Kofu, Algirdu Kaušpėdu, Sauliumi Urbonavičiumi, Nėriumi Pečiūra ir daugybe kitų muzikantų.

Lukas Devita – senokai pažįstamas kaip kolega, rašantis puikius esė apie muziką. Buvo malonu su juo dirbti, šis žmogus palaikė mane ir esu už tai jam dėkingas.

Grupė KATASTROFA
Pakalbėkime apie Mindaugą Peleckį. Kada susidomėjai roko muzika? Kaip tas susidomėjimas išaugo į rimtą knygą? Studijavai kažką susijusio su muzika, o gal pats grojai kokioje muzikinėje grupėje?

Muzika domėjausi dar vaikystėje, tačiau rimčiau būdamas trylikos. Studijuodamas fortepijono klasėje muzikos mokykloje, „susidvejinau“ – viena vertus, patiko groti „kliapu“, kita vertus, atradau tokias grupes kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Antis“, Yngwie Malmsteeną, „The Moody Blues“… Vėliau tapau metalistu, ir kurį laiką save priskyriau tik šiai subkultūrai. Laikui bėgant „persirgau“ bemaž visais roko muzikos stiliais. Teko ir būgnus bei būgnelį padaužyti, kurį laiką mokiausi šio meno pas vieną garsų multiinstrumentalistą. Tačiau supratau, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl turbūt labiau pasinėriau į muzikos tyrinėjimus.

Kaip susidomėjimas muzika išaugo į rimtą knygą? Savaime. Kaupiau įrašus, klausiau, aiškinausi, kas neaišku, bendravau su bendraminčiais. Būdavo bemiegės naktys, beklausant „Akvariumo“, „Kino“, vėliau – „Current 93“, „Death In June“. Mokiausi muziką klausyti, o ne praleisti pro ausis kaip foną. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad muzika – svarbiausias dalykas mano gyvenime, nors pomėgių ir pasijų turiu ir daugiau.

Mėgstamiausia daina/dainos? Grupė?

„Šiaurės Kryptis“. Visa nuo pradžių iki pabaigos.
Gal turi mėgstamą dainos priedainį ar šiaip citatą iš dainos?

„All festivals end as festivals must“ („Death In June“). Iš lietuviškos muzikos, ko gero, tai būtų „Siela“ ir jos „Tavęs man reikėjo“. Meskit į mane akmenį, bet žaviuosi Alina Orlova. Esu romantikas.
Ar dažnai lankotės koncertuose? Koks paskutinis koncertas ir kur vykęs labiausiai įstrigo?

Pastaruoju metu labai retai. Neturėjau tam galimybių, todėl, deja, teko praleisti daug puikių koncertų. Labiausiai įstrigę koncertai – „Sonic Youth“ Nyderlanduose, „The Tiger Lillies“ ir Emiras Kusturica Vilniuje.
Lietuviška roko grupė, nepelnytai sulaukusi mažai dėmesio?

Ta pati jau mano minėta „Šiaurės Kryptis“, kuri, jei ne „Monaco“ perleista kompaktinė plokštelė, būtų likusi tik mano kartos melomanų galvose ir sutrintose kasetėse. A.Mamontovas „užrodė“ man puikų muzikantą Valdą Slabadą, kuris yra tikras perlas, deja, dėmesio beveik nesulaukiantis. Yra tokia paslaptinga grupė „Buterbrodinis Orkestras“, kurios grojimas mane pakerėjo. Tačiau nieko apie juos nežinau. Būtų smagu, jei ši grupė atsilieptų ir parašytų man.
Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas viename straipsnyje teigė, kad „Prieš du dešimtmečius<...> roko akordai skambėjo kaip bandymas įveikti surambėjusią sistemos plutą, kaip autentiško gyvenimo ilgesys. Apmaudu, jog roko laužas nuo to laiko gerokai išblėso“. Ar sutinkate su A.Navicko nuomone? Ar tikrai dabar muzikoje trūksta nuoširdumo?

Iš dalies sutinku, nes Roko maršo laikai, ypač 1988-ieji, buvo ypatingi. Tačiau aš dabartinėje Lietuvos roko scenoje sąstingio nematau. Priešingai – atsiranda daug labai gerų maištingų grupių, tokių kaip „DaLyVis“, kurių socialinis rokas gali išjudinti jei ne mases, tai bent jau paskiras smegenis. A. Navickas teisus tuo požiūriu, kad mūsų visuomenė išties persisotinusi (bent jau jos dalis). Jei anksčiau pamatyti roko grupę „Hiperbolė“ buvo šventė, tai dabar „senukų“ rokerių šventės sutraukia mažai publikos, nors muzika nesuprastėjo – priešingai, „veteranai“ rodo aukštą klasę. Tačiau yra tokių, kas matė šimtus pasaulinio garso grupių ir nebesugeba vertinti lietuviško roko. Tai – blogai. Mūsų rokas niekuo ne blogesnis už kitų šalių. Tai – tik išankstinis įsitikinimas. O groti mokančių ar nemokančių yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.

Dabar gali lengviau atsipūsti, kokie ateities planai?

Trumpos atostogos, be abejo, būtinos, tačiau dirbu toliau. Antrosios knygos nemaža dalis jau paruošta. Kviečiu visus būti aktyviais ir rašyti, „trukdyti“ mane įrašais, informacija, nes tik taip gimsta rokas. Rokas – ne tik muzika, bet pirmiausia tai yra minties judėjimas. Taigi artimos ateities planai būtų išleisti antrąją „Lietuvos roko“ dalį, kurią pavadinau „Tradicijos ir eksperimentai“, o toliau – matysime. Svarbiausia – improvizacija. Be jos ir rokas, ir bet kokia kūryba neprasminga.
Kalbino Rasa Barčaitė