no theatre
Kas bendro tarp televizijos bokšto ir teatro? Pasirodo, pirmasis gali nustatyti aukštus standartus antrajam bei tapti puikia apžvalgos vieta ne tik gražių panoramų mėgėjams, bet ir sekantiems teatrinius įvykius. Tą įrodė bene ryškiausi jaunosios kartos Lietuvos teatro scenos atstovai „No Theatre“, čia, 165 metrų aukštyje, surengę savo 5-ojo sezono pristatymą.
Dviem pasirodymais Klaipėdoje ir Juodkrantėje teatro judėjimas „No theatre“ baigė pirmąjį naujo Vido Bareikio režisuojamo spektaklio pagal A. Camus pjesę „Kaligula“ repeticijų etapą. Apie 150 Klaipėdos miesto teatro mylėtojų susidomėjo gimstančio spektaklio eskizu ir Klaipėdos Jaunimo centre stebėjo dviejų valandų intriguojantį pasirodymą. Sunkiai tveriamą karštį malšindami aktorių dalinamu vandeniu, žiūrovai tapo pirmaisiais „Kaligulos“ komandos bendrakeleiviais ir bendrakūrėjais. Jau dabar ryškėja vienas pagrindinių spektaklio bruožų – ypatingas santykis su jį supančiais žmonėmis.
Šią vasarą teatro judėjimas „No theatre“ žengia dar vieną intriguojantį žingsnį. Trijų savaičių kūrybine stovykla Klaipėdoje pradedamas spektaklio pagal vieną populiariausių pasaulinės klasikos šedevrų – A.Camus „Kaligula“ – kūrimas.
„No theatre“ verčia visiškai naują puslapį Lietuvos teatro istorijoje. Nenumaldomai artėjant aukštosios mados spektaklio „Nematomi monstrai“ premjerai, žiūrovams skelbiama intriguojanti naujiena: spalio 8d. „Teatro arenoje“ vyksiantis reginys taps ne tik pirmąja pasauline šio romano ekranizacija, bet ir pirmuoju internetu transliuojamu lietuvišku spektakliu.
Nuolat kramtomąją gumą čiaumojanti, manieringai kalbanti ir savo grožiu, o ne IQ indeksu, susirūpinusi manekenė – tokią Jurgą Šeduikytę išvysime jos vyro Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Nematomi monstrai“. Taip, tame pačiame, kurio plakatai skelbia, jog čia matysime brolio ir sesers meilę, du transvestitus bei tris transeksualus. Tame pačiame, kurio aktorių fotosesija kartu su žalios mėsos gabalais – aliuzija į mados pramonės realybę – visai neseniai apskriejo mūsų žiniasklaidą.
Aktorius, režisierius, teatro judėjimo „No theatre“ pradininkas, muzikantas, dainų kūrėjas bei atlikėjas, galiausiai – šeimos vyras ir tėvas… Ar ne per daug talentų bei atsakomybės vienam žmogui? Viena ryškiausių jaunosios kartos teatro asmenybių Vidas Bareikis, neseniai pristatęs puikiai įvertintą savo spektaklį „Kovos klubas“, tik gūžteli pečiais: „Esu visiškas darboholikas. Ilsėtis man – kančia.“ Bandant krūvon sudėti jo nuveiktus darbus, sunku patikėti, kad Vidui – vos 26-eri. Gal todėl, vos sužinojus numerio temą „Karta Y“, nekilo jokių dvejonių dėl straipsnio herojaus pasirinkimo. Apie jaunus žmones teatre ir (ne)teatrą juose – iš pirmų lūpų.
Valstybiniame jaunimo teatre lapkričio 10, 11 d., 17 val., įvyks ilgai laukta spektaklio „Kovos klubas“ premjera. Viena didžiausių šio spektaklio intrigų – tai dviejų scenos profesionalų – „No Theatre“ aktoriaus, šiais metais apdovanoto „Auksiniu scenos kryžiumi“, Ainio Storpirščio ir grupės „G&G Sindikatas“ lyderio Gabrieliaus Liaudansko, žinomo Svaro pravarde, aktorinis duetas. Kalbiname abu aktorius.
Jau daugiau nei metai Maskvoje, keletas mėnesių Prancūzijoje, dabar mėnuo čia. Bet tik todėl, kad rengiama premjera. Pasaulio pilietis, bandantis apčiuopti fluxus esmę ir sučiupti ją už uodegos praėjus kone pusei amžiaus. Nerimastingas teatrinių paieškų gyvenime dalyvis ir iniciatorius – ir atvirkščiai – gyvenimo „teatrintojas”.
Vidas Bareikis šiuo metu kaip niekad užsiėmęs. Neseniai teatro scenose pasirodė jo režisūrinis debiutas – spektaklis „Vakaras su knyga“. Šiuo metu intensyviai repetuojamas kitas jo spektaklis „Telefonų knyga“, kurį žiūrovai išvys prieš pat Šv. Kalėdas. Ir tai dar ne viskas, nes Vido galvoje sukasi daugybė minčių apie vaidybą, režisūrą, dabarties projektus ir ateities planus. Apie tai, kas juokiasi iš jo planų, ką veikia laisvalaikiu ir iš kur semiasi įkvėpimo Laikui.lt pasakoja Vidas Bareikis.
Kaip pasirinkai savo dabartinę profesiją?
Mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje fortepijono specialybę. Jau tada buvau scenoje, tačiau laikui bėgant supratau, kad vien tik muzikos man neužtenka. Labai norėjosi kokios nors erdvės, kurioje galėčiau plėstis. Būtent teatras ir tapo tokia erdve. Baigęs mokyklą įstojau į režisieriaus G. Varno rinktą aktorių kursą.
O Kokios buvo realiausios alternatyvos, jei nebūtum tapęs aktoriumi?
Oi, alternatyvų buvo tikrai mažai, nes mokykloje tikrai nebuvau pats stropiausias mokinys.
Ar teatre turi užtektinai darbo? Ką dabar labiausiai norėtum įgyvendinti?
Šiuo metu darbo tikrai yra į valias. Repetuojam naują spektaklį , statome „Telefonų knygą“. Turbūt sėkmingai pabaigti ir pristatyti šį spektaklį ir yra didžiausias bei pagrindinis planas. Po to greičiausiai bus poilsis. Paskui – vėl kažkas naujo. Tik negalima garsiai sakyti planų, nes gali planuoti ir planuoti, o kažkas ten aukštai jau juokiasi iš tų planų.
Nuo pat studijų LMTA laikų daug dirbi su savo kursiokais. Kas lemia tokį bendradarbiavimą?
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad dar studijų metais po truputį ėmiau krypti prie režisūros. Natūraliai išėjo, kad „bandžiausi“ su arčiausiai esančiais žmonėmis. Labai didelis ačiū jiems, kad tiki manimi ir tuo, ką mes darome.
Taip pat manau, kad visada lengviau pradėti su savo bendraminčiais. Visgi mes išėjome tą pačią mokyklą. Kitaip tariant, suprantame viens kitą iš žodžio, kartais net iš pusės.
Kada ir kaip supratai, kad gali ne tik vaidinti, bet ir režisuoti?
Tiksliai pasakyti negaliu. Pirmiausia, supratau, kad noriu ir kad man tai patinka. Galėti gali visi, juk tai nedraudžiama, o sugebėti, štai čia jau kitas klausimas, į kurį manau atsakys tik laikas. Man patinka tai, kuo užsiimu, manau tai svarbu. Tada tai patinka komandai su kuria dirbu, ir galiausiai ieškome publikos, kuri tai irgi priima.
Kokio požiūrio į save, kaip režisierių, sulauki iš kitų teatro režisierių?
Pirmiausia , aš esu tik aktorius. Šiuo metu esu visavertis diplomuotas aktorius, todėl savęs tikrai negaliu pavadinti režisieriumi. Manau, kad ir požiūris į mane yra atitinkamas, aš bent jau jo nejaučiu. Nors niekas nežino, gal ir gali būti, kad kartais, kur nors Naujininkuose, susėda Vaitkus, Koršunovas ir Kesminas ir užverda ilga diskusija apie režisierių Bareikį… Bet greičiausiai ne. Greičiau kol kas atvirkščiai.
Iki šiol nebuvai daug matomas kine. Ar turi planų, svajonių, tikslų kino srityje?
Teko dalyvauti keliuose trumpo metro projektuose, iš kurių susidariau šiokį tokį vaizdą apie kino virtuvę. Tačiau šiuo metu mane tikrai labiau domina teatras.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kaip atrodo tavo laisva diena (jei tokių turi)?
Dažniausiai visus laisvo laiko likučius leidžiu su šeima, kad ir kaip tai neoriginaliai skambėtų. Esmė ta, kad dažniausiai teatro veikla ne tik kad nesibaigia ties repeticijom, bet ir apskritai persekioja visur, bent jau mintimis. O dar nukrypimu į šoną tampa muzika, kuri yra atsvara teatrui.
Kokio pasiūlymo turėtum sulaukti, kad svarstytum galimybę išvykti dirbti už Lietuvos ribų?
Pirmiausia norėčiau pasimokyti už Lietuvos ribų. O šiaip esu Lietuvos mylėtojas, tik labiau įsivaizduoju savo gyvenimą keliaujant. Pavyzdžiui, norėčiau statyti spektaklius tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Nenoriu išskirti to užsidarymo čia, nes jis, manau, dažnai mums kiša koją.
Daug tavo projektų gimė daugiausiai dėl tavo paties iniciatyvos. Kas tau labiausiai padeda, o kas trukdo?
Dažniausiai problemos ir jos priežasties ieškau savyje. Manau, kad problemas gali išspręsti tik keisdamasis pats. O padeda man mano aplinka – mano tėvai, mano draugė, vaikas, auklė, draugai. Jei jau jie šalia, tai, manau, padeda. O jei kas ir trukdo, tai, bent kol kas labai tyliai. Manau, kad tikrai ištversiu.
Iš ko labiausiai sėmiesi įkvėpimo?
Iš įvairių dalykų. Kartais tai būna artimieji, kartais, pavyzdžiui, Juodkrantė žiemą. O kartais įkvėpimu tampa jau išėję žmonės, kuriais žaviuosi.
Kokie artimiausi tavo kaip aktoriaus, kaip režisieriaus ir kaip muzikanto planai? Gal nori save išbanyt ir dar kitokiam amplua?
Kaip jau sakiau, tu planuoji, o Jis juokiasi. Todėl būsiu atsargus, nes išpešti informaciją iš mano galvos bus sunkiau nei iš teksto. Todėl kol kas: kaip aktoriaus- vaidinti Gruodžio 26-ą dieną; kaip režisieriaus – premjera gruodžio 22-ą ir 23-čią; kaip muzikanto – pagroti kada nors sausio mėnesį. O visa kita – ateity.