tremtis
Profesoriaus Sauliaus Sidaro ekspedicijos po Sibiro platybes driekėsi tiek kilometrų, kad pakaktų apjuosti Žemės rutulį. Septynerių iš Lietuvos ištremtas vyras lietuvių kalbos rašybos mokėsi vos porą savaičių, bet šiandien pristato šia kalba parašytą knygą. Krasnojarsko krašte, kaip ir kiti atvežti lietuviukai, buvo laikomas banditu ir sovietų tautos išdaviku, tačiau yra aplankęs didžiausią Rusijos deimantų klodą – Popigajaus astroblemą. O taip pat – bene rečiausiai pasaulyje žmonių aplankomą ir sunkiausiai prieinamą paveldo objektą Putoranos plynaukštę. Jo neeilinio gyvenimo gija jau netrukus pasieks visus skaitančiuosius lietuviškai: sekmadienį Bistrampolio dvare vyks S. Sidaro knygos „Vis tolstantis horizontas“ pristatymas ir fotoparoda. Su mūsų skaitytojais S. Sidaras sutiko iš anksto pasidalinti kai kuriais nuotykiais.
Būsima režisieriaus Mariaus Markevičiaus lietuvių kilmės autorės Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ (angl. „Between Shades of Gray“) ekranizacija – laukiamas kino įvykis pasaulinėje arenoje. Šiomis dienomis, filmui įgaunant vis didesnį pagreitį, žinia apie pagal žinomo Holivudo scenaristo Beno Yorko Joneso scenarijų ruošiamą filmą pasklido JAV spaudoje. Dauguma kritikų su nekantrumu laukia į prestižinį JAV laikraščio „New York Times“ bestselerių sąrašą patekusios istorijos debiuto kine.
Naujasis Lietuvos ir Holivudo kino kūrėjų bendras Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ (angl. „Between Shades of Gray“) ekranizacijos projektas įgyja pagreitį – pasirašyta sutartis su jaunu, bet jau pripažinimą pelniusiu Holivudo scenaristu Benu Yorku Jonesu. Šiuo metu scenarijaus kūrimo darbai – pačiame įkarštyje.
Antrasis pasaulis karas, holokaustas, trėmimai – temos, kuriuos visuomet prikausto žiūrovus, skaitytojus, klausytojus… Rašytojas ar režisierius, ypač pasakojantis tai išgyvenusių žmonių istorijas, tarsi apsidraudžia, bet kuriuo atveju būti teigiamai įvertintas. Arba bent užsitikrina apsaugą nuo neigiamų komentarų. Tarsi, paliečiantysis skaudžią temą elgiasi kilniai, drąsiai, tad neprivalo jos iki galo išplėtoti…
Tai įžanga į daugybę klausimų keliančius šio ryto „Kino pusryčius“, kuriuose netgi du filmai. Ir pirmas klausimas – ar jiems būdinga minėtos įžangos mintis?
Pirmasis filmas – kurtas dėl vis stringančių finansinių reikalų netgi penkerius metus. Tai „Vilniaus Geto“ (2006) režisieriaus Audriaus Juzėno darbas „Ekskursantė“ (2013), pasakojantis apie iš Sibiro namo, į Lietuvą, 5 tūkstančius kilometrų keliaujančią vienuolikmetę Mariją. Antrasis – „Lorė“, („Lore“, 2012) neseniai mūsų šalies žiūrovams Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pristatytas australų režisierės Catės Shortland darbas. Tai istorija apie nacių dukterį, kuri su jaunesniąja seserimi ir trimis broliais, iš kurių vienas dar kūdikis, bėga nuo karą laimėjusiųjų rankos. Atstumas, kurį ji turi įveikti, daugiau nei penkiskart trumpesnis nei „ekskursantės“: už 900 kilometrų jos laukia prieglobstis – močiutės namai. Ir Marija ir Lorė, bėgdamos nuo mirties, pasiekia tikslą, tik ar jis jas džiugina? O ar džiugina „Ekskursantė“ ir „Lorė“ nusipirkusiuosius į juos bilietus?
Lietuviškoje spaudoje neteko matyti neigiamo atsiliepimo (galbūt nevisus pavyko ir aptikti) apie „Ekskursantę“. Rašantieji recenzijas giria režisierių už tai, kad pasakodamas tikrus, kadaise vienuolikmetės patirtus išgyvenimus, jis tiek tarp rusų, tiek tarp lietuvių atranda vienodai blogų ir vienodai gerų žmonių, tiksliau tariant – personažų poelgiai šiame filme nepriklauso nuo jų tautybės. Recenzuojantys filmą užsimena apie peržiūros metu gerklę spaudusias ar laisvai besiliejančias ašaras, pabrėžia nepriekaištingą operatoriaus darbą: juk filmuoti Sibirą dėl trūkstamo biudžeto jam teko prie Žaliųjų ežerų, – ir jei nebūtų to pripažinęs pats autorius, vargu, ar kas būtų supratęs, kad tai ne „amžinojo įšalo žemė“. Ir visi, lyg susitarę, giria nepriekaištingą, pirmą kartą kine nusifilmavusios mergaitės vaidybą. Jei visi taip kalba, vadinasi – tiesa. Vadinasi, filmas iš tiesų be priekaištų. O gal visi taip įsijautė į kadaise mūsų šalį itin skaudžiai palietusius įvykius, kad net nepastebėjo šios juostos minusų? Kad ir kokie baisūs buvo keliaujančios Marijos išgyvenimai, kad ir kokių blogų ar gerų žmonių ji savo varginančiame kelyje sutiko, kad ir kokia baisi mūsų tautos trėmimų patirtis, vis vien norisi, kad ir tik retoriškai paklausti, kodėl žiūrint lietuvišką kiną, iš karto matyti, kad jis lietuviškas? Ir visai ne dėl vartojamos kalbos, rugių laukų ar etnografinio paveldo. Tiesiog matyti, kad tai mūsų šalies režisieriaus darbas, ir tiek. Galbūt gerai turėti savitumą? Tik ar kitų šalių atstovams, žiūrint lietuvišką filmą ir nejaučiant tam kraštui bei jo istorijai jokių sentimentų, tas savitumas yra patrauklus?
Kodėl pradėjus žiūrėti filmą „Lorę“, akivaizdu, kad tai tikrai ne lietuvių filmas? Juosta susižėrė galybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, tad tarsi nebėra ką ir pridurti. Bet labai norisi. Ir Lorę, ir Mariją veja įvykis po įvykio, kurių ne pačiam išrankiausiam žiūrovui pasirodė tikrai šiek tiek per daug. Apie kai kuriuos nutikimus tiesiog užsimenama, kad tai buvo, bet ar jie tikrai svarbūs statomam filmui, ar svarbūs jo finalui? Daugybė retorinių klausimų, į kuriuos šio ryto pusryčių atsakymas, galbūt net šiek tiek pajuokaujant, – tobuliausias šių dienų atsigręžimas į milijonais mirčių paženklintą patirtį galėtų būti „Ekskursantės“ ir „Lorės“ hibridas: kuomet lietuvišką nuotykių kupiną siužetą lydi nelietuviškas akiai malonus kiekvienos scenos estetinis išpildymas.
Lengvai paburnojus, norisi pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau filmų, suprantamų paaugliams, pasakojančių ne tik vadovėlinę medžiagą, perteikiančių jauno žmogaus jausmus, kitiems subręstančius tik žylant plaukams ar įvykus kokiai nors katastrofai…
Žymiausių šalies atlikėjų palaikymas, gyva muzika, didžiulis būrys bendraminčių, meilė gimtajai šaliai ir neblėstanti pagarba tiems, kurių gyvybė paklojo pamatą mūsų laisvei – visa tai jau šį ketvirtadienį, birželio 13 dieną, vienos prasmingiausių ir kilniausių jaunimo iniciatyvų – projekto „Misija Sibiras’13” paramos koncerte. Tu turi ten būti!
Šią vasarą, jau penkti metai iš eilės, jauni, smalsūs, patriotiškai nusiteikę ir vieningų tikslų vedini jauni žmonės dalyvavo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) surengtoje ekspedicijoje „Misija Sibiras ‘10“. Daugiau nei dvi savaites trukusios ekspedicijos misija buvo sutvarkyti Rusijos Sverdlovsko srityje esančias lietuvių tremtinių kapavietes, aplankyti tremties vietas bei susitikti su vis dar Sibire gyvenančiais tautiečiais.