Vaiduokliai
Užstrigti lifte be šviesos daugeliui būtų tikrai nemaloni ir kiek gąsdinanti patirtis. O jeigu šią situaciją „pagardintume“ iš niekur atsirandančia vaiduokliška mergaite?
Artėjant Mirusiųjų pagerbimo dienai, vis daugiau lietuvių minės ir mūsų šalyje sparčiai populiarėjančią Helovino šventę. Jau įpratusiems ją siautulingai švęsti siūloma apsilankymą baruose ar puošnius namų vakarėlius paįvairinti ir įsimintinomis ekskursijomis po Vilniaus ir Kauno senamiesčių gatveles, klausantis kvapą gniaužiančių istorijų iš gilios praeities apie žymius Lietuvos veikėjus, apie mūsų krašte buvusią „raganų medžioklę“, arba – tiesiog klaidžiojant miestų labirintuose. Patys drąsiausi kviečiami Vėlinių vakarą apsilankyti sostinės Rasų, Antakalnio, Bernardinų ir Užupio kapinėse.
Superherojų kostiumai, seksualios slaugės, plastmasiniai peiliai, moliūgai – dažniausi šių dienų artėjančio Helovino atributai.
Šios nuotraukos – bandymas įsivaizduoti, kaip atrodytų Prancūzijos gatvės, jei į jas grįžtų II-ojo pasaulinio karo vaiduokliai. Įsimintina, emociškai jautri fotografijų serija sujungia charakteringas senas fotografijas ir dabartines, darytas lygiai toje pačioje vietoje.
Maži miesteliai, saugantys bauginančias paslaptis, mistines žmonių dingimo aplinkybes, keistos vietovės, kur sutinkami neregėti padarai – kartais visa tai yra tik vaizduotės vaisius, o kartais – paveldas, legendos, primenančios apie save gyviesiems. 2005 m. televizorių ekranuose pasirodęs serialas „Išrinktieji“ (angl. Supernatural) sukurtas šių legendų pagrindu. Kadangi mistika ir baimė mažomis porcijomis itin mėgstama, serialas sulaukė tokio populiarumo, kad buvo rodomas net septynis sezonus.
Helovino progra Laikas.lt kalbino garsiausią Lietuvos vaiduoklį – Kastytį Stumbrį iš laidelės vaikams – „Kibir tele vibir“. Turbūt visi prisimenate šmaikščiausią Lietuvos vaiduoklį – Kastytį Stumbrį iš televizijos laidelės vaikams – „Kibir tele vibir“. Juodai-violetinė beretė, vaiduokliškas apsiaustas, barzda ir akiniai buvo tapo tarsi firminiu Vaiduoklio ženklu.
Tiesa, „Kibir tele vibir“ jau senokai dingo iš žydrųjų ekranų, tačiau užmarštin toli gražu nenuėjo – esame tikri, kad daugelis Laikas.lt skaitytojų augo ir kiekvieną kartą lauke pasirodančio vaiduoklio. Vienintelio, kurio nebijojo…
Helovino proga nusprendėme pasikalbėti su Vaiduokliu apie fotografiją, sunkųjį roką ir vaiduokliškas istorijas. Lakoniškai atsakinėjantis Vaiduoklis pokalbį pabaigė „Svarbiausia – neskaudėjo!“.
Anksčiau vedėte smagią laidelę vaikams „Kibir tele vibir“, tačiau ji dingo iš televizijos ekranų. Ką veikiate dabar?
Žmogus-orkestras (juokiasi). Mokau fotografijos vaikus Šiaulių Lieporių gimnazijoje ir Radviliškio kultūros centre.
Kodėl nusprendėte pasitraukti iš televizijos?
Patys žinote, kaip dabar televizijoje. Klausimas: „Rėmėją turi? Ne? Nu, tai eik iš čia“… Ne aš atsisakiau, o manęs atsisakė. Pirkti japoniškus multikus yra pigiau negu mokėti už autorinę laidą.
Apskritai, Lietuvoje liko tik viena „Gustavo Enciklopedija“.
Iš tiesų labai liūdna, nes daug vaikų ir užaugo būtent su jūsų laidomis… O kodėl nusprendėte pasivadinti Vaiduokliu?
… Todėl, kad tuo laiku vaiduoklis buvo pats tinkamiausias personažas, nes man pradėjo byrėti dantys. O vaiduokliai paprastai būna be dantų.
Ar pats tikite vaiduokliais?
Hm…. Kaip čia pasakius… Yra tekę susidurti. Nežinau, ar tai buvo vaiduoklis, bet su ana puse tikrai esu susidūręs.
Oho, galbūt galite bent jau trumpai papasakoti, kaip tai įvyko?
Tai buvo… Oi, labai seniai. Buvau kažkur 7 ar 8 klasėje. Sėdėjom pas draugą bute. Tikrai žinau, kad pas jį tada daugiau nieko nebuvo. Ir virtuvėje stiklinės, kurias mes palikom toli nuo stalo krašto… Pačios „nuvažiavo“ ir nukrito ant žemės, ir sudužo. Blokinis namas, butas – 3 aukšte, gatvė rami, niekas pro šalį nevažiavo, jokių kitų pašalinių garsų nebuvo.
Kaip į tai reagavote? Ar nebijojote paskui miegoti naktimis?
Ne, naktimis aš miegoti nebijau, kadangi nemėgstu siaubo filmų nemėgstu, tokių baisybių bebijau.
Šiek tiek rimtesnis klausimas – ar Vaiduoklio personažas jums labiau pakenkė, ar padėjo?
Pradžioje mane labai nervindavo, kai reikėdavo į parduotuvę ir nusipirkti, pavyzdžiui, alaus arba cigarečių. Vaikai iš paskos sekiodavo ir maždaug: „A, ką čia vaiduoklis pirks?“. Po paskui įpratau į parduotuvę vaikščioti naktimis (juokiasi).
Prisimenu, kad buvote gavęs puikią dovaną iš vaikų ir su ja dažnai pasirodydavote. Kas tai buvo ir ar dar tebeturite ją?
Man buvo padovanoję beretę. Juodos ir violetinės spalvos. Ji, jeigu neklystu, buvo atkeliavusi iš Vilkyčių (Šilutės rajonas). Aš ją dabar tebeturiu ir kartas nuo karto koncertų metu užsidedu.
Žinau, kad Šiaulių Lieporių gimnazijoje vyksta jūsų fotografijų paroda. Papasakokite apie ją?
Paroda pirmą kartą buvo pristatyta gegužės mėnesį ir eksponuota Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Na, tai yra savotiškas sikvelas parodų, kurios buvo Druskininkuose, Radvilišky, Pakruojy… Tai tokie ornamentai, sudėlioti iš to, kas yra ant žemės, kas yra žolėje ir taip toliau.
Ar turite planų savo parodą pristatyti ir kituose miestuose?
Na, nežinau, gali būti, bet tik tuomet, jeigu ją dar papildysiu.
Pirmoji jūsų fotografijų paroda vyko gana seniai – prieš daugiau nei 20 metų. Ji vadinosi „Roko muzikantai“. Ar pats esate roko gerbėjas?
Taip, buvo tokia paroda. Esu labai kieto roko gerbėjas. Klausau power, pagan metalo, industrial ir taip toliau.
Ką galėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
Neverkit, nes viskas bus gerai!
Kalbino Goda Raibytė
Nuotraukos: pagrindinė Deivydo Mačiūno (Žvejų klubas
„Tironas”) ir
K. Stumbrio darbų pavyzdžiai
Ekskursijų būna įvairiausio pobūdžio: vaikščiojimas po miestą, lindimas į rūsius, alaus degustavimas, žymių rašytojų gyventos vietos… Tačiau kai kurių ekskursijas vykdančių įmonių originalumui ribų nėra. Bendrovė „Vaiduokliai“ sugalvojo naują pramogą – ekskursijas po žymių žmonių namus.