vampyrai

Nuo XVIII a. išplitus gotikiniam žanrui, žmonių vaizduotę užvaldė vampyrai, vilkolakiai, monstrai, vaiduokliai, antrininkai ir kt. būtybės. Mūsų žurnalistė Živilė sugebėjo atkapstyti šiuos sutvėrimus egzistuojant ir Lietuvoje.
XX a. priešaušry Bramas Stokeris pasauliui davė naują personažą – grafą Drakulą. Šio romano pagrindu 3-iajame dešimtmetyje gimė tyliojo kino šedevras „Nosferatu“. Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, Drakula vis prisikelia kas kelis dešimtmečius: 4-ajame dešimtmetyje pasaulį sužavėjo Bela Lugoši, amžiams įėjęs į žmonių atmintį kaip grafas Drakula. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose Drakula vėl atgimė, pažerdamas pasauliui daug kinematografinių variantų. 9-ajame dešimtmetyje, suaktyvėjus gotų judėjimui, pasaulis vėl ėmė domėtis kraugeriais, o Anne Rice pradėjo vieną garsiausių vampyriškų epopėjų – „Vampyrų kronikas“. Šiandien vampyrai prisikėlė tokiais pavidalais kaip „Saulėlydis“, „Tikras kraujas“, „Vampyrės dienoraštis“ ir kt., o pasaulio universitetuose šiems personažams skiriama vis daugiau dėmesio. Vienas geresnių pavyzdžių – lapkričio pradžioje organizuojama konferencija „Vampyrai: praeities ir ateities mitai“ Londono universitete.
Atrodo, kad vampyrai ir kitos mitinės būtybės Vakarų kultūroje gan gajos, tačiau kaip su lietuviškais variantais? Ar turėjome mes vampyrų bei vilkolakių?
Pagoniškuose mituose, pasakose gausu mitinių būtybių. Dažniausiai mūsų tautosakoje dominuoja velniai, raganos ir dievai, todėl tokios būtybės kaip vilkotakai, kraugeriai ar numirėliai, prisikeliantys iš kapų, yra rečiau sutinkami. Tačiau jų tikrai būta.
Dažnai tokios būtybės tautosakoje atsiranda ne iš paikystės, bet iš siekio suprasti ir paaiškinti anapusinį pasaulį, nugalėti mirties baimę. Siaubo pasakomis, kurių gausu mūsų kultūroje, stengtasi žmogų sudrausminti ir pamokyti, ar tikrai verta kištis į kitus pasaulius, stengtis juos pažinti ir ką tokia išmintis gali gera atnešti.
Nedėkokite už vandenį, vilkolakiu pavirsite
Baltų mituose sutinkame deivę Žvėrūną – miško ponią, kuri mėgdavo lakstyti vilkės pavidalu su savo vilkų arba vilkotakų/vilkotrasų ruja. Vilkotakai – tai žmonės, kurie užėjus ūpui galėdavo pavirsti vilku ir bėgioti miškuose. Tačiau į tikrų vilkų gaują galėdavę patekti tik būnant gūdžiai tamsai, nes tikri vilkai atpažindavo vilkotakus ir juos sudraskydavę. Tikėta, kad vilkotaku galima pavirsti, kai šis pasiūlydavęs paprastam žmogeliui vandens ir sakydavęs „Sveikas“, o žmogelis, atsakydamas „Dėkui“, perimdavęs užkratą. Tikėta, kad vilkotaką apliejus šaltu vandeniu iš pasturgalio arba burnos kyšteldavo uodega. Tad dažnai vilktakai, besimaudydavę pirtyse, nemėgdavo smagintis su jaunimu apsiliejant šaltu vandeniu. Žvėrūna vilkotakais taip pat dažnai paversdavo iš bažnyčios grįžtančią jaunosios palydą. Žvėrūna, nekęsdama vedybinio ir seksualinio gyvenimo, paleisdavo visą „veseliją“ vilkais lakstyti. Vaikai, kurie gimdavo su keistomis žymėmis taip pat buvo laikomi vilkolakiais.
Tikėta, kad Šiaulių rajone Ginkūnuose lankydavęsis vilkolakis, kuris kasdien ateidavęs pas avis ganiusį piemenį ir klausdavęs avių kainos.
Paslaptingosios Šiaulių senosios kapinės
Gan dažnas motyvas mūsų pasakose, kaip numirėlis iš kapų grįžta pas mylimąją, arba numirėliai vejasi naktimis gyvuosius, prašo panešioti juos aplink kapines, gelbėja geraširdžius žmogelius, prašo tekėti jaunų mergelių, o jei šios per daug užsiprašo dovanų, numirėliui išdygsta dantis ir auką sudrasko. Kad įsitikintumėte, kad tokios istorijos iš tikrųjų buvo sekamos senolių, tereikia atsiversti „Siaubo pasakas“ (sud. Rita Repšienė).
Tuo tarpu Šiauliuose, pasak tyrinėtojo Viliaus Purono „Įdomiojoje Šiaulių istorijoje“, miesto kapinės turi daug paslapčių. Sklido legendos, kad tarpukariu naktimis mieste siautėjo zombė Jadvyga, kuri žudydavo Šiaulių gražuoles. Dar ligi šiolei daugelis šiauliečių domisi, kuri iš senųjų kapinių kriptų slepia Jadvygos karstą, bet nieks nesiruošia į tokį nuotykį. O jeigu kas prikels baisiąją zombę naujoms žudynėms?
Tos pačios kapinės turi ir paslaptingą kapą, kurio plokštė pakrypusi. Ir jei tik kas stengiasi ją pakreipti į reikiamą kryptį, plokštė paslaptingai pakrypstą atgal į senąją kryptį.
Šiauliai garsėja taip pat ir savo vampyre Lemperkike arba kitaip vadinama Rygos gatvės pana. Šioji gatvė anksčiau prasidėdavusi nuo senųjų kapinių. Naktį pravažiuojant pro jas, arkliai neramiai prunkšdavo ir stodavosi piestu. O tamsią naktį prie mažųjų vartelių į kapines vežikus visada stabdydavo tamsi moteris, prašydavosi pavėžėti, o sumokėjus stambiu banknotu greitai išnykdavo naktyje. Ryte vežikai rasdavo sudžiūvusį lapą vietoj įduoto banknoto. Ir kai miesto vežėjai sukluso, kilo įtarimų dėl vaiduoklių. Ir buvo prisiminta, kad už kapinių buvo palaidota mergina, nusižudžiusi dėl nelaimingos meilės. Greitai buvo atkastas merginos kapas ir visų nustebimui rastas lavonas buvo kaip gyvas, nepakitęs. Visi suprato, kad ji – vampyrė, todėl pervėrė jos širdį mediniu kuolu, nukirto galvą, kurią padėjo ant kojų, ir pripylė aguonų, kad prisikėlęs lavonas būtų užsiėmęs skaičiuodamas sėklas ir negąsdintų naktimis žmonių. Taip ir ligi šiolei šis kapas tebėra senosiose kapinėse, o iš to kuolo, pervėrusio vampyrės širdį, dabar išaugęs didelis medis.
Vampyrai ir velniai išnyko?
Etnologė Ingrida Šlepavičiūtė, kuri daktaro disertacijoje tyrinėja vampyrus lietuvių mitologijoje, teigia, kad „vampyras yra naujesnių laikų veikėjas. Egzistuoja toks žanras kaip šiurpės ir jos skirtos vaikams gąsdinti, patirti kolektyvinę baimę. Ir vampyras atsiranda tose šiurpėse. Archyvuose teko rasti tik 19 sakmių su vampyrais. Apskritai, mūsų sakmėse dažniau sutinkamas gyvasis numirėlis, tačiau jis nevalgo žmonių, gyvena savo gyvenimą mitiškai nesaugiose vietose. Pasak mokslininkų, vampyras yra atėjęs iš slavų tautosakos. Net toks terminas kaip vampyras nesutinkamas mūsų sakmėse, tačiau vartojami slaviški pavadinimai kaip upiras, upioras, upijoras ir pan. Dažniausiai vampyras sutinkamas naktį prie kapinių, miškuose ir susiradęs pakeleivį, keliauja iki tam tikros vietos. Su tuo pakeleiviu įėjęs į namą susiranda auką, dažniausiai miegančią moterį. Tačiau vampyras visada yra nužudomas: nukertama galva padedama ant kojų, širdis perveriama šermukšniniu kuolu, būna, kad atkasus kapą ir radus nesuirusį kūną, šis užpilamas švęstu vandeniu ir vampyras sudūlėja. Bet dažniausiai tas pakeleivis neilgai išgyvena po vampyro mirties. Susidurti su kitu pasauliu yra pavojinga.“
Kyla klausimas, ar vampyrai galėjo iš tikrųjų egzistuoti, nes jaunoji mokslininkė teigia, kad „sakmių išskirtinis bruožas – kad jos pasakojamos kaip tikras įvykis ir nevalia netikėti žmogaus pasakojimu, nes pasakojantysis tiki, kad sutiko velnią, raganą ar vampyrą. Dažniausiai tokios istorijos yra skirtos ne tik baimei sukelti, bet ir mokyti elgesio taisyklių, negeisti žinoti daugiau nei pridera. Žmonės taip pat labai dažnai negalėdavo tiksliai paaiškinti tam tikrų reiškinių, tad neretai paprasti dalykai, kurie mums šiandien savaime suprantami, žmonėms buvo suvokiami mitiškai. Žmonėms net ir šiais laikais labai svarbu turėti kažką kitokio, svetimo iš kito pasaulio. Tad šiandien raganas, velnius pakeičia robotai, ateiviai ir t. t.“
Tad paklausius išmintingųjų patarimų, naktimis pasisaugokime kapinių, miškų ir bažnyčių, nesisveikinkime su tamsiomis žmogystomis ir nebandykime pavėžėti jų ar palydėti. Nežinia, kas gali nutikti naktimis, kai vėlės, raganos ir vampyrai išeina ieškoti aukų.
Živilė Kapaitė
Vampyrai.blogspot.com