Anot filmo režisieriaus Agusti Vila, šis filmas kelia didelių sunkumų žiūrovams: ” Bus sunku susitapatinti su veikėjais, bet gal pavyks susitapatinti su pačia situacija”, pataria režisierius prieš prasidedant filmui.
Nors šis filmas traktuojamas kaip komedija, tačiau filmo eigoje esame priversti tuo suabejoti, kas buvo juokinga pamažu virsta tragiška, ir atvirkščiai – tragiški momentai virsta komiškais.
„Tinklelis nuo uodų” atspindi mūsų nuolat kintančias ribas, kai pamažu tai, kas rodos, yra amoralu, tampa priimtina ir nebekelia jokio šleikštulio. Mes priprantame prie iškreipto pasaulio vaizdo ir jis jau nebejaudina, pamažu ritamasi žemyn, tai kas amoralu tampa normalu. Nebestebina, kai pagrindiniai veikėjai labiau rūpinasi gyvūnais nei artimaisiais, bijo sužeisti uodą, bet ramia sąžine gali kankinti, apgaudinėti vienas kitą. Kartu su nykstančia morale, nyksta ir bendras supratimas to, kas gera, nebelieka ryšio tarp žmonių, jie nebejaučia vienas kito, dėl to leidžia sau daugiau nei iš tiesų turėtų.
Ispanų režisierius bando žaisti su žiūrovų moralės ribomis, išplėsti jas. Moralė nusako ribas tarp gero ir blogo veiksmo, kurį kiekvienas iš mūsų suvokiame ir interpretuojame skirtingai. Agusti Vila tarsi įtraukia mus į žaidimą, kuriame vaizdais kelia klausimus kas yra šlykštu, leistina, moralu, teisinga, tokiu būdu mes atsiduriame savo paties „aš” akivaizdoje” ir turime sau atsakyti kas aš esu ir kiek galiu sau leisti. Tad šis filmas vienam gali atrodyti komedija, kitam tragedija, tai priklauso nuo mūsų moralės. Šis filmas sukrečia ir verčia susimąstyti, tačiau ar bus jis priimtas priklauso tik nuo jūsų atvirumo.