„Senis ir žemė“
(Lietuva, 1965, 20 min.)
Verbos kaip režisieriaus debiutas. Kino kritiko Laimono Tapino teigimu, „nedažnai pasitaiko, kad jau pirmas kino režisieriaus filmas būtų pasisekęs. (…) ir jau visai retas reiškinys, kad pirmas kūrinys pasuktų į naujas vėžes visą kinematografiją. Roberto Verbos pirmagimis – filmas „Senis ir žemė“ lietuvių dokumentiniam kinui turėjo būtent tokios įtakos”.
Pats Verba savo herojų Anuprą Trimonį iš Molėtų rajono, Kazokiškių kaimo vadina filosofu, patriarchališko Lietuvos kaimo šviesuoliu.
„Vincas Svirskis“
(Lietuva, 1967, 10 min.)
Filmas apie XIX a. pab. lietuvių liaudies menininką, medžio skulptūrų autorių. Idėją kine įamžinti dar išlikusius – laiko ir sovietų valdininkų neišnaikintus – tautos talento kūrinius pasiūlė menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė, knygos apie Vincą Svirskį autorė. Filmavimo grupė dirbo Kėdainių rajone, kur Svirskio daugiausia sukurta kryžių ir rūpintojėlių.
„Čiutyta rūta“
(Lietuva, 1968, 20 min.)
Epizodai iš etnografinio pagyvenusių žmonių spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ – jų jaunystės papročiai, dainos ir raudos gretinami su Verbos filmuotų dienų vestuvėmis, papročiais ir dainomis. Senų žmonių prisiminimai apie tai, kodėl jie tuokdavosi ir kaip gyveno, bei jaunųjų atsakymai.
„Šimtamečių godos“
(Lietuva, 1969, 20 min.)
Šimto metų sulaukę kaimo žmonės pasakoja apie savo gyvenimus. Šimtamečius surasti padėjo kiekvieno Lietuvos regiono kraštotyrininkai. Senukai būdavo atvežami į šimtamečių pagerbimus, rengtus specialiai filmavimams. Visi jie – iš vargingų šeimų, „biednų tėvų vaka“, kaip sakoma filme.
„2 programa „Išeinu, kad sugrįžčiau“
Rugsėjo 26 d. – 20.40
„Ieva Simonaitytė“
(Lietuva, 1970, 20 min.)
Netradicinis mokomasis filmas, linksmai, įžvalgiai atskleidžiantis rašytojos asmenybę per įvairius susitikimus – su kraštiečiais, giminėmis, bičiuliais. Pasodinęs Ievą Simonaitytę su Juozu Baltušiu žiūrėti ir komentuoti save, įamžintus kino juostoje, Verba ne tik sukūrė gyvus gyvų klasikų portretus, bet ir davė idėjų būsimiems portretistams.
„Seserys“
(Lietuva, 1973, 20 min.)
Artėjant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtmečiui, prisimenami visi su juo susiję žmonės. Filmo herojės – menininko seserys muzikologės Jadvyga ir Viktorija Čiurlionytės. Verbai rūpi atskleisti kiekvieno asmenybę – jis nepabrėžia skirtumo tarp įžymybės ir niekam nežinomo kaimo žmogaus. Ir „Seseryse“ režisierių domina dviejų garbaus amžiaus seserų bendravimas, jausmai, santykiai, tarsi nereikšmingos replikos.
„Maestro jaunesnysis“
(Lietuva, 1973, 10 min.)
Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus portretas, sukurtas stebint jį grojantį, bendraujantį su jauna publika ir su tėvu, žinomu kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi. Kaip pastebėjo kino kritikas Saulius Macaitis, tai buvo rizikingas sumanymas – kurti filmą, susidedantį beveik vien iš portretų. Tačiau kai filmavimo aikštelėje susiduria toks atidus kino portretistas kaip Robertas Verba ir tokia visapusiškai įdomi asmenybė kaip Giedrius Kuprevičius, „stebėti žmogų, viso filmo metu beveik neišeinantį iš kadro, labai įdomu“.
„Toli nuo tėvynės“
(Lietuva, 1983, 20 min.)
Filmas apie Kanadoje ir JAV gyvenančius lietuvių dailininkus. Herojai – Juozas Bakis, Vytautas K. Jonynas, Ramojus Mozoliauskas, Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, Elena Urbaitytė, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, Kazimieras Žoromskis, Giedrė Žumbakienė. Panaudota medžiaga, kurią Robertas Verba filmavo JAV ir Kanadoje bei dailininkams viešint Lietuvoje. Iš dailininkų minčių: „Tėvų žemė viskas yra!“, „Sunku visur“, „Ką mes bekuriam, mum vis tiek išeina lietuviškos formos, tų linijų jėga vis tiek yra labai lietuviška.“
„Lituanikos“ sparnai
Rež. Robertas Verba
(Lietuva, 1983, 20 min.)
Filmas skiriamas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną penkiasdešimtmečiui. Greta kronikos, kai Darius ir Girėnas Amerikoje dar tik ruošiasi skrydžiui, Verba įmontuoja monologus, kur skrydį menantys garbaus amžiaus inteligentai spėlioja lakūnų žūties aplinkybes. O nuosprendį paskelbia diktorius, cituojantis kartų to meto žurnalistų sąmojį: „Dabar laidotuvės kainuos mums brangiau, nei būtų kainavę gero lėktuvo įrengimas.“
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet sveikinasi šiek tiek anksčiau nei įprasta – laiką prieš Kalėdas iškeitėme į darbingąją rudens pradžią. Nuo rugsėjo 23 iki spalio 3 d. visas mūsų dėmesys – dokumentiniam kinui.
7-ojo VDFF pagrindinėje programoje – filmai, kuriuos žiūri viso pasaulio dokumentinio kino gerbėjai, gausiai susirenkantys į svarbiausių kino festivalių ir forumų sales. Viena pagrindinių filmų temų – įvairialypė žmogaus egzistencinė patirtis.
Specialiąją programą šiemet skyrėme meno ir kūrybos temai. Programos „Meno pavidalai“ filmai – kūrybos proceso dokumentai. Kaip gimsta menas, kas yra menas, svarsto filmų herojai – kompozitoriai, gatvės meno atstovai, choreografai, pramoninio dizaino kūrėjai, rašytojai.
Šiemet surengėme net dvi retrospektyvas. Išsamiai pristatysime lenkų dokumentinio kino virtuozo Paweło Łozińskio ir lietuvių kino poeto maestro Roberto Verbos kūrybą.
Trečią kartą rengiamoje konkursinėje programoje varžysis Baltijos šalių geriausieji. Tarptautinė žiuri, vadovaujama Paweło Łozińskio, išrinks tris filmus – jų autoriams bus įteiktos premijos.
Pirmą kartą VDFF parodysime ir „Skalvijos“ kino akademijos dokumentinio kino studentų darbus. Manome, kad atėjo laikas pristatyti pačių jauniausiųjų žvilgsnį į pasaulį.
