Kuo daugiau Vilnių pažįsti, tuo jis labiau atrodo nežinomas… Nemaloniai netikėtas atradimas naujojo pasakojimo apie Vilnių autoriui buvo iki šiol vykstantys nesutarimai ir miesto savinimaisi etniniu aspektu, kurie nenorom verčia grįžti į karų ir pokario laikus.
Kultūros geografo Laimono Briedžio knyga „Vilnius – savas ir svetimas“ penktadienį pristatyta seniausios ir turtingiausios šalies valstybinės reikšmės akademinės bibliotekos, reprezentuojančios Vilniaus universitetą, miestą ir visą šalį, Baltojoje salėje. Knygos autorius prisipažino čia buvęs pirmą kartą, tačiau apie šią universiteto vietą daug girdėjęs. Retų leidinių ir Grafikos skyriuose L. Briedis praleido nemažai laiko tyrinėdamas medžiagą ir vartydamas žemėlapius. Be jų knyga būtų visiškai kitokia, teigia autorius.
Jau norite šios knygos? Ir dar su autografu? Vienintelė konkurso užduotis – įvardinti, kuo Jums Vilnius svetimas, o kuo savas…
Vilnius prašalaičių pasakojimuose
„Ši knyga – tai Vilniaus istorija, perteikta kaip savotiška Europos geografija. Tai miesto pasakojimas nuo pradžių pradžios, Gedimino laiškų, iki dabarties. Tai pasakojimas per žmones, per jų santykį su miestu, per jų suvokimą, koks tas Vilnius yra“, – teigia autorius, pridurdamas, kad tai nebūtinai vilniečiai, nebūtinai čia gyvenę ar turintys šaknų, jie – lyg praeiviai.
Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga pirmiausia yra sugrįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas šiame mieste buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.
Vilnius nėra vieta, į kurią žmonės važiuotų, tai nėra Paryžius ar Praha. Vilnius beveik niekada, net ir šiandien nėra tikslas, nebent yra kažkoks su Vilniumi siejantis ryšys. Vilnietis – tai tas, kuris yra praradęs savo miestą, čia atvykęs kaip prašalaitis, klajūnas. Jam tai svetimas ir nežinomas miestas, apie kurį nenorima šnekėti.
Jiems Vilnius esą yra kaip savotiška švytuoklė – jie praeina pro šį miestą, ir keliauja kažkur kitur. Idėja Vilniaus pasakojimą parašyti svetimšalių, „svetimmiesčių“, kurių gyvenimas vyksta kituose miestuose, patirtimi ir akimis atsirado dėl autoriaus pirminio noro rašyti apie Vilniaus daugiakultūriškumą. Remtasi miesto gyventojų prisiminimais, literatūriniais aprašymais, dienoraščiais, laiškais, kita memorialine literatūra.
„Palaipsniui suvokiau vieną labai reikšmingą dalyką – berašant apie Vilnių tyrinėta medžiaga iš vilniečių lūpų visada nuveda kitur. Suvokiau, kad mane į Vilnių atveda svetimšaliai, kurie pro čia keliavo ir paliko rašytinius prisiminimus“, – teigia L. Briedis. Esą žinia apie miestą nuo XIX a. po pasaulį nešama tų žmonių, kurie save laikė vilniečiais, bet vienaip ar kitaip atsirado kitur. Tarp įžymių žmonių pasakojimų – Česlovo Milošo, Adomo Mickevičiaus „atsiliepimai“.
Vilnius nėra tas miestas, apie kurį daug rašyta. Jis figūruoja lenkų, lietuvių, iš dalies rusų, baltarusių ir vokiečių literatūroje, bet bendro miesto pristatymo nėra. Esą visi tą pačią erdvę aprašo iš skirtingų taškų, patirčių ir suvokimo. Taip Vilnius, neturėdamas savo istorijos, tampa „kitų“ – Lenkijos, Lietuvos, baltarusių ir žydų – istorijos ir kultūros dalimi. Vilnius tarytum neturi savo istorijos, yra išnešiojamas kitų, pastebi knygos autorius.
Pirmiau – knyga anglų kalba
Pirminis knygos variantas buvo parašytas anglų kalba, ne siekiant pristatyti Vilnių anglakalbiam skaitytojų ratui, bet todėl, kad autoriui anglų kalba buvo artimesnė. Pirminis pavadinimas „Vilnius: City of Strangers“, pasak L.Briedžio, į lietuvių kalbą nelabai verstinas. Žodis „stranger“ anglų kalboje gali būti suprantamas įvairiai – nuo keistuolių iki klajūnų. Pasak autoriaus, nei vienas „verstinis“ variantas neatitiko to, kas pateikta knygoje.
„Tie, kurie šiame mieste gyvena, mano, jog jiems turėtų būti kiek kitoks pasakojimas, tačiau rašydamas knygą suvokiau, kad ne. Tas Vilnius, apie kurį rašiau, net ir vilniečiams nėra toks jau ir pažįstamas“, – skelbia autorius. Knygą esą skaitė ir užaugę Vilniuje, ir žmonės, netekę savo šeimos, ir išvažiavę iš šio miesto dar būdami paaugliais, ir turintys sąsajų su Vilniumi. Netekusiems Vilniaus ši knyga buvo savotiškas grįžimas į Vilnių.
Apie Vilnių – pasauliui
Pirmieji aprašymai – iš kryžiuočių laikų, kuomet Vilnius buvo tartum antitezė Jeruzalei. Svetimšaliai čia atvyko praradę Jeruzalę. Tuomet miestas Rytuose buvo medinis, paskendęs miškuose.
Vilnius įžengia į Europos istoriją tuo metu, kai imama kalbėti apie geografinio Europos suvokimo užuomazgas, imamos žymėti Senojo žemyno ribos. Iki XV a. geografinis Europos terminas neegzistavo, ir atsirado tik tuomet, kai po pasaulį ėmė plisti Europos kultūra, civilizacija.
Vieninteliai, kurie į Vilnių atkeliavo ne karo tikslais, atvyko į universitetą, kuris labai gerai priėmė svetimtaučius, daugiausia dėstytojus. Akademikai tapo miesto dalimi, istorija.
„Vilniaus išskirtinas dėl istorinių aplinkybių – tragiškų karų, revoliucijų, žudymų. Vilnius paskutinius 2 šimtmečius neturi nusistovėjusio gyventojų sluoksnio, galinčio girtis, kad čia gyvenę jų proproproseneliai. Savotiškai visiems, kas jame gyvena, jis yra svetimas, – pastebi L. Briedis. – Jei atsidurtume prieškario Vilniuje, jis būtų visiškai kitoms. Žmonės išaugę tarpukario Vilniuje ir čia atsidūrę dabar, rastų mažai to, ką turėjo. Vilnius – ir savotiškas pasakojimo praradimas, ir savotiškas atradimas“. Esą dauguma apie miestą rašusių svetimšalių Vilnių atrado kaip okupantai –jį užkariavo, atvyko karo tikslais.
Įtampa tarp miesto praradimo ir atradimo, yra XIX – XX a. Vilniaus miesto istorija. Immanuelio Kanto buvimo Vilniuje laikotarpis atitiko Napoleono karų laikotarpį. Tais laikais Vilnius pirmą kartą tapo Europos pasakojimo dalimi, apie jį [kaip apie Wilna] šnekėta, diskutuota Vokietijoje, Prancūzijoje. Napoleono laikais Viliuje buvo daugiau žydų nei Jeruzalėje, teigia autorius.
„Keliaudamas po Ameriką ir ieškodamas Vilniaus sąlyčio taškų, netyčiom patekau į miestelį, pavadinimu Wilna. Šiaurės Niujorko valstijoje, prie Kanados sienos jis įkurtas 1813 m., kai vyko karas tarp JAV ir britų. Ameriką tuomet pasiekė „vokiška“ žinia apie Napoleono armijos išlaisvintą Vilnių. Būtų šios vietos taip gal ir nepavadinę, nes greitai Vilnius tapo ne Napoleono pražūties, bet pražūties pradžios pradžia. Wilna kaip karinis bastionas JAV ir Kanados pasienyje likęs iki šiol, nematomas per „Google Maps“, teigia autorius, pridurdamas, kad yra ir kitų „Vilnių“ Šiaurės Amerikoje.
Asmeninės neatrasto Vilniaus paieškos
„Vilniuje jaučiuosi kaip namuose, bet stengiuosi į Vilnių pasižiūrėti kitomis akimis. Prieš gerą dešimtmetį atvykau studijuoti Jydiš, bet tas buvimas su žmonėmis savame mieste, kurie visiškai kitaip mato ir reaguoja į aplinką. Kiekvienam vilniečiui siūlyčiau pabūti su žmonėmis, kurie tikrai turi kitokį ryšį su Vilniumi“, pastebi kultūros geografas, kuriam rašant knygą teko bendrauti su žydų istorikais.
„Kitokio Vilniaus pažinimas prasidėjo, kai per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas su tėčiu eidavom po skirtingas bažnyčias, ir katalikų ir stačiatikių, ir dar tarybiniais laikais. Tai buvo man pirmasis atradimas“.
Vilnius kaip imigrantų miestas esą primena Vankuverį, o Stambulas padeda suvokti kultūrinį ir religinį visuomenės persipynimų. Vilnius unikalus savo religijų daugiatoniškumu, kuriame įvairialypis tikinčiųjų pakraštys galiausiai tampa daugelio religijų centru.
Knygos autorius L. Briedis gimė Vilniuje ir matė kitokį, sovietinį, dabar jau pasikeitusį Vilnių. Šiuo metu autorius gyvena Kanadoje, kur baigė mokslus. Geografijos studijas L. Briedis pradėjo Vilniaus universitete, tad ir jį įvardina kaip savąjį „Alma Mater“. Dar vienas projektas „Vilniaus literatūrinis žemėlapis“ autoriui užgimė dar prieš rašant šią knygą. Daktaro laipsnį įgijęs Britų Kolumbijos universitete, o po to vadovavęs tyrimams Toronto universiteto Istorijos fakultete autorius medžiagą knygai rinko keturis metus, dar 2 metus rašė, metus truko ir lietuviško leidimo parengimas.
Nerijus Drochneris
