Amelija LUČINSKAITĖ
Nuotraukos iš pašnekovės archyvo
Vieni skeptikai teigia, jog lietuviškas kinas merdėja. Kiti piktinasi naujų idėjų stoka, finansavimo trūkumu ar tik patiems kūrėjams įdomiomis filmų temomis. Panašu, kad jauna režisierė Kristina Buožytė spjovė į lietuvišką kiną apraizgiusius mitus ir stereotipus bei ėmėsi veikti pagal principą –„mažiau kalbų, daugiau darbų“.
Sausio 4-ąją Lietuvos kino ekranus pasieks antrasis pilnametražis režisierės filmas „Aurora“, apkeliavęs ne vieną užsienio kino festivalį bei Ispanijos SITGES fantastinių filmų festivalio tituluotas geriausiu Europos fantastiniu filmu.
Šiandien su filmo režisiere kalbamės apie fatališka meilės drama vadinamą „Aurorą“, ilgametį kūrybinį filmo etapą ir jį lydėjusius sunkumus.
„Aurora“ žymi lūžį Lietuvos kino istorijoje. Tai pirmas lietuviškas mokslinės fantastikos filmas. Ar sunku būti pirmai?
Pirmiausia atėjo istorija, kuri man labai patiko. Kuomet pats rašai filmo scenarijų, žinodamas ką nori pasiekti ir įgyvendinti, tai nebeatrodo baisu – tiesiog neri į tą vandenį, kuri filmą ir stebi kas iš to išeis. Įdomu kuomet projektas yra iššūkis tau pačiam, o vykdydamas jį gali išmokti daug naujų dalykų. Iš tikrųjų, kiekvieną filmą padaryti yra sunku, tačiau negalvoji apie tai ir leidiesi kurti.
Kalbant apie „Aurorą“, didžiausi sunkumai laukė kuriant vizualinius efektus. Lietuvoje nėra nusistovėjusios jų kūrimo sistemos ir nurodymų ką ir kaip reikia daryti, tad kartais jausdavausi tarsi išradinėdama dviratį. Vizualinių efektų kūrimo etape labai trūko žinių ir žmogiškųjų resursų, tačiau daug mokėmės dirbdami.
Kaip gimė filmo idėja? Ką juo norite pasakyti žiūrovui?
Po „Kolekcionierės“ norėjau sukurti filmą, kuris tyrinėtų meilės ir aistros tematiką: kaip ji atsiranda, kiek mus veikia žmogaus kūnas, o kiek – įsivaizdavimas apie kitą žmogų. Kartu su Bruno Samperiu, scenarijaus bendraautoriumi ir vizualinės stilistikos režisieriumi, ieškojome idėjų, kaip atskleisti šias tematikas ir perteikti jas per nuotykio žanrą. Tada ir kilo mintis perkelti santykių branduolį į minčių plotmę – kas gali būti atviriau ir intymiau nei veiksmas, vykstantis žmogaus galvoje? Čia nereikia slėptis, neveikia socialinės normos, gali būti toks, koks nori būti.
Modernios technologijos daro mūsų gyvenimą kitokiu: milijonai žmonių interneto, Skype, telefono pagalba gyvena, dirba, myli ir nekenčia fiziškai nebūdami kartu, tad ar kūnas būtinas norint mylėti ir bendrauti? Prarandame „kūną“, kaip kad kinas po truputį praranda kino juostą. Tačiau nepaisant šio perėjimo, konfliktas tarp realybės ir fantazijos išlieka. Tai buvo vienas svarbiausių dalykų šiame filme.
Kokiai auditorijai skirta „Aurora“?
Auditorijai, kuriai patinka mąstyti, kuri ieško įvairaus, ne tik lengvo kino. Tokio, kuris keltų klausimus ir skatintų mąstyti. Po festivalių dėkodami ir sveikindami prie manęs prieidavo skirtingi įvairaus amžiaus žmonės, tad tai įrodo, jog filme nagrinėjamos temos yra bendražmogiškos, tačiau skirtos žiūrovams nuo 18 metų.
Jūsų kolega Bruno Samperis kūrė vizualinę filmo stilistiką bei tapo vienu iš scenarijaus bendraautorių. Ar sunku dirbti dviese?
Dirbti su Bruno nėra sunku. Savo bendradarbiavimą pradėjome dirbdami su „Kolekcioniere“ – Bruno buvo scenarijaus bendraautoriumi. Per tą laiką mudu pažinome vienas kitą, tad prie „Auroros“ priėjomea brandesni. Pamatą mūsų kūrybinei partnerystei paklojusią „Kolekcionierę“ vadinu studentišku filmu, o „Aurora“ – žingsnis link profesionalumo. Kuriant ją žinojome vienas kito silpnąsias ir stipriąsias puses bei ką kiekvienas mūsų gali duoti filmui.
Kartu su Bruno scenarijų kūrėme per atstumą, ping-pongo principu. Vienam kyla idėja, kitas ją papildo. Abu laikėmės principo, kad kūryboje reikia išmesti ego ir susitelkti į tai, kas svarbiausia filmui. O šiame filme svarbi ne tik istorija, bet ir vizualika, ties kuria dirbome jau nuo scenarijaus rašymo stadijos. Todėl buvo labai patogus bendradarbiavimas kai abu iš karto mąstėme vaizdais.
Ar galėtumėte įvardyti filmo biudžetą?
Daugiau kaip 700 tūkst. eurų (imdb.com duomenimis 1 175 000 eurų, aut. pastaba). Tai palyginti mažas biudžetas tokio žanro filmui, tad daugelis stebisi, kaip sugebėjome sukurti „Aurorą“, turėdami tik tiek pinigų. Tačiau idėjai virsti realybe padėjo komandos atsidavimas ir tikėjimas filmu. Juolab, nuo pat pradžių laikėmės nuostatos – geriau padaryti mažiau, bet kokybiškai, tad labai džiaugiuosi, jog pavyko išlaikyti aukštai iškeltą kokybės kartelę.
Esu labai dėkinga lietuviškai postprodukcijos kompanijai „Okta“, dariusiai vizualiuosius efektus, vadovavusiai visam projektui ir skirsčiusiai darbus, bendradarbiavusiai su latvių kompanija „Cyberpunk“ bei kanadiečiais „Alchemy24“. Dalį efektų sukūrė suomiai „3-D Trix“, tačiau būtent „Okta“ daugelį filme matomų dalykų padarė įmanomais, tad nežinau kaip savo sumanymus įgyvendintume be jų.
Ar buvo aktorių, kurie atsisakė filmuotis „Auroroje“? Su kokiomis problemomis susidūrėte aktorių atrankos metu?
Aktorių ieškojome maždaug 4-5 mėnesius. Buvo tokių, kurie atsisakė filmuotis net neperskaitę scenarijaus, o aktorių atrankoje, išgirdę filmo istoriją ir tai, kokių scenų tikimės, iškart atsisakydavo. Iš dalies, suprantu jų baimes ir nepasitikėjimą – į režisieriaus rankas aktorius atiduoda savo kūną, tad niekada nežinai, kas iš to išeis, tačiau atrankos metu pastebėjau, jog aktoriai labiau už blogai atliktą vaidmenį bijo savo nuogumo ir tai mane šokiravo. Aktoriaus kūnas yra jo įrankis, o „Auroroje“ kūnas nėra rodomas tik dėl nuogumo – juo nesiekiama šokiruoti, jo demonstravimas turi savo priežastį.
Iš Jurgos (Jutaitės, aut. pastaba) ir kitų aktorių esu girdėjusi, jog perskaičius scenarijų jie suprato, jog kitaip padaryti filmą ir kalbėti apie dalykus, apie kuriuos jame kalbame, neįmanoma. Filmo veiksmas vyksta herojų mintyse, tad dviejų žmonių meilę ir aistrą, apvilktą rūbais ir besivystančią mintyse, pavaizduoti tikrai sunku (juokiasi).
Su Mariumi Jampolskiu ir Gabija Ryškuviene dirbate nebe pirmą kartą. Ar ketinate ateityje tęsti kūrybinį bendradarbiavimą?
Marius – geras aktorius. Jam reikia įdėti daug darbo ir susikaupimo, bet jis turi savyje užtaisą. Gabiją labai myliu – su ja labai susidraugavome po „Kolekcionierės“, tad jeigu ateityje man reikės tokių personažų ir tokių žmonių, neabejotinai tęsime bendradarbiavimą.
Filme nemažai nuogų scenų. Kaip ruošėtės joms? Kaip pratinote aktorius nebijoti intymumo ir nusirengus nuogai nesijausti nejaukiai?
Labai daug repetavome ir mūsų darbas kartu pasiteisino. Maždaug keturis mėnesius vykdėme paruošiamuosius darbus. Jurga iš pat pradžių pasakė, jog filmavimo aikštelėje jai svarbu jaustis saugiai, tarsi tarp draugų, ir pasitikėti mumis, tad stengėmės sukurti būtent tokią aplinką. Man buvo svarbu, kad Marius ir Jurga nebijotų savo kūno, vienas kito ir buvimo kartu, tad daug bendravome. Važiuodavome į sodybą, kepdavome šašlykus, kartu valgydavome, daug kalbėdavomės, vaikščiodavome ir ugdėme žmogišką tarpusavio ryšį. Kuo artimesnis esi aktoriams ir kuo artimesni jie yra tarpusavyje, tuo yra lengviau dirbti – jie gali laisviau jaustis aikštelėje, improvizuoti, žaisti. Filme vaizduojami žmonių santykiai, tad kuo aktoriai geriau pažįsta vienas kitą, tuo daugiau dalykų filme jie gali atskleisti bei papildyti vienas kitą.
Palaikydama pagrindinius vaidmenis filme atlikusius aktorius, Jūs, kaip ir jie, plikai nusiskutote galvą. Kas lėmė tokį žingsnį?
Nuo pat pradžių žinojome, kaip personažai turi atrodyti vienu ar kitu momentu, tad po truputėlį aktorius pratinome prie tos minties. Jurga labai bijojo netekti plaukų – jie buvo nuostabūs, tad man buvo skausminga prašyti jos nusiskusti plikai. Ji nesakė nei „taip“, nei „ne“, tad sprendimo laukėme iki paskutinės minutės. Tuo metu bandėme išvengti galvos skutimosi ir filmavimams darėme kaukes, tačiau tai nepasiteisino, nes siekėme realizmo.
Naktį prieš filmavimą, Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“ išvakarėse, paskambinau Jurgai pranešti, jog jai reikės nusiskusti, tačiau pasakiau, jog jai norint, galiu tai padaryti kartu. Jurga atkalbinėjo mane, tačiau nusiskutau pirmoji, o vėliau mano pavyzdžiu pasekė ir ji. Jurgos pasiryžimas nusiskuti plaukus atėjo paskutinę akimirką, nors viduje ji seniai žinojo atsakymą. Mano žingsnis buvo jos padrąsinimu, palaikymu ir susitapatinimu. Visa tai išėjo tik į naudą.
Šiame filme pasirodo ir lietuviško kino grandas Šarūnas Bartas. Ar sunku buvo tokio kalibro žvaigždę prikalbinti filmuotis? Ar jo autoritetas nekėlė baimės ir nedrąsos?
Prikalbinti Šarūną buvo labai lengva. Supratome, kad iš visų mūsų šiam vaidmeniui parinktų žmonių jis yra ne tik geriausias, tačiau ir vienintelis tinkamas pasirinkimas. Aktorių ir ne aktorių tarpe ieškojome stiprios ir charizmatiškos asmenybės, kuri būtų aristokratiška, turėtų tam tikrų bruožų ir nevaidintų, o tiesiog būtų kadre. Labai sunku vaidinti iš tiesų nieko nevaidinant, o tiesiog būnant čia – tai reikalauja profesionalumo. Šarūnas Bartas yra stiprus filmo elementas, tad nežinau, kas kitas būtų galėjęs atlikti jo vaidmenį.
Kokie sunkumai lydėjo filmuojant „Aurorą“? Girdėjau, jog filmavimams einant į pabaigą praradote dalį medžiagos. Ar tai tiesa? Kaip išsprendėte šią problemą?
Taip, praradome dalį medžiagos ir tai buvo didelis smūgis. Dirbant su skaitmenine medžiaga labai svarbu viską tikrinti. Mūsų atveju ne viskas buvo sužiūrėta, tad sunku atsekti kieno tai kaltė. Po šio įvykio visi sugriežtino medžiagos sekimą.
Dingo viena iš paskutinių filmo scenų. Labai džiaugiausi, kad nedingo bendri planai, t. y. scenos, kuriose buvo visi – ir lietuvių, ir užsienio aktoriai. Toji filmavimo pamaina buvo labai brangi, tad nežinau, ką būtume darę dingus bendriems planams, kurie tiesiog privalėjo būti filme. Praradus dalį medžiagos mums teko perfilmuoti stambius Mariaus planus, tad jam dar kartą teko nusiskusti plaukus. Reikėjo iš naujo gaminti ir atkurti dekoracijas, dar sykį į filmavimo aikštelę kviestis medikus, kadangi mums reikėjo tam tikros įrangos.
Žinoma, filmuojant pasitaikė ir brokuotos medžiagos. Kuriant vieną sceną, kurios neįmanoma perfilmuoti, supratome, kad geriausias dublis yra brokuotas, tad teko panaudoti prastesnį, tačiau, laimei, tokie atvejai yra vienetiniai.
Filme vaizduojamas mokslinis projektas dar negali būti įgyvendintas, kadangi smegenų tyrimuose žmonija žengia kone pirmuosius žingsnius. Viename interviu teigėte, jog siekiate, kad mokslinė filmo dalis būtų kuo realistiškesnė. Tačiau ar kuriant tokio pobūdžio procesą nebuvo baisu „nuvažiuoti į šalį“ ir pateikti išgalvotą fantastiką?
Visus mokslinius dialogus siuntėme Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovui, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanui prof. habil. dr. Osvaldui Rukšėnui, kuris aktyviai mus konsultavo. Jis padėjo verčiant mokslinius ir medicininius terminus, patarė kokius žodžius derėtų vartoti tam tikrose scenose. Taip pat konsultavomės su Airijoje neurologijos srityje dirbančia mokslininke, kuriai filmo idėja labai patiko.
Įdomus nutikimas įvyko Pietų Korėjoje, Busano festivalyje pristatinėjant filmą. Po peržiūros sulaukiau žiūrovo, kuris pasirodė esąs neurofiziologas, klausimų ir pagyrimų, kad gilinamės į šią temą ir kad jis joje suprato tikrai daug dalykų. Man gera girdėti komplimentus iš mokslo profesionalų – džiaugiuosi, kad jie nelaiko filmo nesąmone ar išgalvota fantastika.
Kokius įspūdžius parsivežate iš kino festivalių? Kaip jaučiatės kino salėje stebėdama savo filmą? Galbūt prisimenate pirmąją peržiūrą?
Pirmą kartą filmą žiūrėjau kartu su aktoriais, kuriems tai buvo pirmoji peržiūra. Man buvo svarbios jų emocijos ir reakcija į „Aurorą“. Pirmieji įspūdžiai žiūrint filmą – labai asmeniški. Užplūsta emocijos, po kurių sunku prisiminti pirmąją peržiūrą. Be to, labai sunku filmą vertinti „iš šono“.
Kino festivaliuose labai įdomu stebėti žiūrovų reakciją į filmą – kiekviename regione ir kiekvienoje šalyje jis susižiūri skirtingai – kiekvienoje šalyje žmonės pastebi skirtingus dalykus ir atkreipia į juos dėmesį. Skiriasi ir kino festivaliai bei jų auditorija – vieniems įdomi meilė, kitiems – vizualiniai efektai, siužetinė linija, tad tas peržiūrų skirtumas yra labai įdomus.
Artėja filmo premjera Lietuvoje. Kokiose dar šalyse žiūrovai pamatys šį filmą?
Filmo platinimo teises įsigijo Švedija, JAV, Pietų Korėja, Japonija, Čekija, vyksta derybos su Australija, Prancūzija, Vokietija. JAV filmas žiūrovus pasieks ne DVD formatu, o bus rodomas Niujorko ir Los Andželo kino teatrų salėse, o vėliau, tikėtina, keliaus į kitas valstijas.
Teko girdėti apie filmavimą smėlio karjere ir mokslinės laboratorijos įkūrimą neveikiančioje alaus darykloje. Papasakokite apie ekstremaliausias lokacijas.
Filmavome buvusioje „Tauro“ gamykloje. Čia įrengėme mokslinę laboratoriją, kur buvo vykdomas eksperimentas. Filmavimai buvo labai sudėtingi: žiema, šalta, aktoriai vaikšto prisirengę, garas rūksta iš burnos, o Marius turėdavo nuogas gulėti vandenyje, izoliacinėje kameroje. Mes jam kibirais šildydavome vandenį, o po filmavimo iš vonios jis išlįsdavo susiraukšlėjusiais pirštais. Užsienio aktoriai nebuvo pratę prie tokių sąlygų – tai buvo sudėtingas laikas…
Filmavimai vyko ir Lazdynų baseine – filmavome po vandeniu, 5 metrų gylyje esantį Marių. Nemažai laiko praleidome karjere, tačiau įdomiausia lokacija pavadinčiau paviljoną, kuriame įrengėme Auroros namą ir jo interjerą. Ten šilta, gera, viskas po ranka. Tai leido atsipalaiduoti ir susikoncentruoti tik į darbą. Iki šiol kažkodėl maniau, jog paviljoninis filmavimas nebus man prie širdies, tačiau tai, kad gali stumdyti sienas ir savo nuožiūra koreguoti interjerą yra didelis malonumas.
Kur semiatės įkvėpimo?
O kas yra įkvėpimas? Netikiu įkvėpimu. Įkvėpimas yra darbas. Jeigu sėdėsi po medžiu ir lauksi, kol kažkas tave apšvies, abejoju, ar pavyks. Įkvėpimas yra realijų stebėjimas, knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas, stebėjimas, kuo gyvuoja visuomenė, kas domina žmogų.
Kiekvienas projektas turi būti išieškotas. Asmeniškai man idėjų paieška yra vienas sunkiausių etapų, nes turi gerai apgalvoti, prie ko galėtum praleisti 2–3 metus, kuo galėtum išsiskirti ne tik Lietuvos, tačiau ir pasauliniame kontekste, kuo tu gali patraukti dėmesį, ką įnešti į kinematografiją, kas būtų įdomu ne tik žiūrovui, tačiau ir tau. Norint rasti tai, reikia dirbti.