Laikas.lt
Sveiki, niekada nepagalvojau, kad rašysiu laiškus interneto portalo psichologei. Tiesiog paskaitinėjau ankstesnes temas ir… Iš karto turiu perspėti, kad kažin ar pavyks sukurpti rišlų tekstą, ar išvis čia pasimatys nors kokia problema, rašau taip, kaip mano mintyse susidėliojusios.
Na, žodžiu. Man dvidešimt dveji metai, esu paskutiniame kurse labai humanitarinių, „bendrų“ ir visiškai abstrakčių universitetinių studijų. Ketverius metus praleidau kalbėdama su daugiau mažiau protingais žmonėmis protingomis temomis, bet iš esmės tokius dalykus, kuriuos galima aptarti prie alaus bokalo. Aišku, kartais toks dykinėjimas man sukeldavo vieną kitą neramią mintį, kad maždaug, ką mes čia darom? Bet maniau, ai, dar keturi (trys, du, vienas…) metai, galiu sau būti, tobulėti, mokytis iš gyvenimo, susigaudyti, kas tai per dalykas ir ko iš jo noriu…
Suprantu, jog per visus šituos metus nieko neišmokau. Vien abstrakčios kalbos. Ir visa tai greit baigsis, įduos man į rankas diplomą ir teks bandyti integruotis į „tikrą“ gyvenimą. O juk tokių kaip aš kasmet baigia minios.
Pirmą kartą gyvenime dėl tam tikrų pokyčių šeimoje, tuose namuose kur užaugau, nebesijaučiu namuose. Studijuoju kitame mieste, nuomojuosi kambarį, ir dar pradeda atsirasti piniginių problemų. Ketinu dirbti kokį darbą greta studijų, tačiau viskas, ką gali pasiūlyti man darbo rinka, tai žeminantys darbai už 4 Lt per valandą.
Juk taip ir bus, kai baigsiu universitetą, turėsiu rankose tą popierėlį, o reikalinga rinkoj būsiu nebent už 4 litus per valandą… Nepaisant visų savo talentų, retorinių sugebėjimų ar originalumo.
Ėmiau jaustis pasaulyje viena. Mama sako: „Na, ką aš galiu pasakyti, tau spręsti, juk tau reikės tą darbą dirbti.“ Sprendimų darymas man visuomet buvo skausminga praktika.
Visi (bet išties, VISI) mano draugai šiemet išvyko stažuotis į visokius užsienius. Brolis, su kuriuo užaugau, pradėjo dirbti kitame mieste.
Bandau pati klausytis savęs, iš kur ataidi ta seniai, nuo gūdžių paauglystės su „nirvanom“ ausyse laikų nematyta negirdėta nemeilė gyvenimui.
Žinau visokias poreikių piramides (na va, o sakau, kad nieko neišmokau univere… ir dar, gavau gerą dozę cinizmo). Naktim geriausiai girdisi. Būna tokie baisūs momentai vidury nakties, kai ką nors taip iš tiesų suvoki, iš tiesų supranti. Ir supratau, kad man reikia saviraiškos. Ir finansinio užtikrinimo tuo pačiu metu. Supratau, kad nieko didžiulio iš gyvenimo netrokštu, nenoriu būti kažkokia ten prezidente, direktore… Tik noriu gyventi oriai.
Turiu mylimą žmogų, kuris mane brangina kaip visą pasaulį, jis mato, kad man negerai, bet jam paaiškinti aš negaliu. Iš esmės šitam laiške pirmą kartą aiškinuosi ir pati sau. Jis menininkas, gyvena iš savo veiklos, o aš jaučiuosi tokia niekam tikusi, taip nieko nemokanti. Man prieš jį kažkaip ir gėda, ir baltai pavydžiu.
Šitoj patarimų skilty perskaičiau apie depresijos simptomus. Nenorėčiau tuo tikėti, bet kol kas atrodo, jog visi trys apie mane. Žinojau, kad šiais metais bus naujų veiklų, viso to laukiau kaip išsigelbėjimo. Jos prasideda, tačiau džiaugsmo man neteikia nė viena. Kino filmai gelbsti tuo, kad kurį laiką esu ne savo gyvenime, bet vos pasirodžius titrams vėl pajaučiu užgulant tą visą…
Kaip suprantu, keistis turiu pati. Keisti požiūrį. Man pačiai atrodo, kad laimė yra pasirinkimas. Dar suprantu, kad „kiekvienai dienai gana savo vargo“, kad reikia atkaklumo, ryžto, o ne dejuoti, norint turėti šviesų rytojų. Ir kad šiandien kol kas galiu sau leisti būti vis dar tik studente. Ir iš viso darbas nėra kažkoks gyvenimo centras.
Tai va, suprantu daug dalykų, o finale esu tokia nelaiminga, kaip seniai esu bebuvusi. Net nežinau, ar galite man ką patarti? Gal, kaip visus atsakymus, nusiųsti į širdį? Dėkoju už atsakymą,
R.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Miela R., perskaičiusi Jūsų laišką, pamaniau, kad paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su jaunais žmonėmis, kurie patiria tarsi ankstyvą egzistencinę krizę, pasireiškiančią tam tikru egzistenciniu vakuumu. Susidaro įspūdis, jog tai ne tiek tradicinė viduramžio krizė, kurios metu žmogus jaučia poreikį peržiūrėti savo gyvenimą, o būtent jaunam žmogui būdinga pasirinkimo krizė, jaučiantis pasimetusiam gyvenimo siūlomose galimybėse (negalimybėse) ir vidiniame savęs nepažinimo chaose bei patiriant vidinio vakuumo jausmą. Skaitant Jūsų laišką, man susidarė įspūdis, lyg Jūsų gyvenime trūktų oro, kuris leistų Jums giliai kvėpuoti ir patirti gyvenimą su visomis jo spalvomis. Kaip suprantu, šią nemeilę gyvenimui atsinešate kažkur iš paauglystės, gal iš dar anksčiau. Galbūt kažkada, kažkaip, dėl skaudžių patirčių gyvenimo sklendė prisivėrė ir Jūs pripratote gyventi šiek tiek „dusdama“. Šitoje konsultacijoje ne laikas ir ne vieta leistis į Jūsų gyvenimo patirtis, tačiau galite pabandyti pati paanalizuoti, iš kur galėjote atsinešti pesimstišką, abstrakčią gyvenimišką poziciją. Tai padėtų geriau suprasti, kodėl taip jaučiatės, bet, deja, vien priežasties žinojimas nepanaikina problemos, taip kaip susirgimo diagnozė neišgydo ligos, tačiau diagnozė padeda numatyti gydymą ir sveikimo procesą. Pačiam žmogui gali būti sunku vienam keliauti šiuo savęs pažinimo keliu, tad tam yra specialistai (psichologai, psichoterapeutai), kurie žmogų profesionaliai palydi. Jei Jums, miela R., laikui bėgant, vidinė jausena nesikeis, jei Jūsų nedžiugins ir nejaudins pokyčiai, kurie vyks Jūsų gyvenime, arba pokyčiai apskritai nebevyks, o naktiniai sukrečiantys išgyvenimai nesiliaus, tuomet Jums irgi siūlyčiau ieškoti profesionalios pagalbos. Bet pirmiausia pabandykime paanalizuoti, kas su Jumis vyksta čia ir dabar, kaip pati sakote „kiekvienai dienai gana savo vargo“.
Pirma, kaip jau minėjau, ir kaip pati teigiate, tokią specifinė nemeilės gyvenimo jausena Jums būdinga jau kuris laikas, bent jau keleri metai. Studijos, kaip suprantu, meilės gyvenimui nepridėjo, o netgi atvirkščiai – pridėjo cinizmo, tiksliau pati jo pasisėmėte. Cinizmas, abstrakcijos, filmų žiūrėjimas – tai Jūsų gynybinė pozicija prieš nepatrauklią gyvenimo realybę, kaip Jūs ją matote. Šis bendras dabartinis Jūsų pasulėjautos fonas drąsos gyventi ir džiaugtis tikrai nepriduoda.
Antra, šiame pesimistiniame fone Jūsų gyvenime vyksta Jums nemalonūs ar skausmingi pasikeitimai – dėl kažkokių priežaščių nebegalite jaustis gerai namuose, kuriuose užaugote, Jūsų draugai, brolis išvažiavo, turite finansinių sunkumų, Jūsų mokslai eina į pabaigą, o perspektyvos nedžiugina. Panašu, kad Jūsų gyvenime iš tiesų krizinis laikotarpis – praradimai (galbūt emociniai), nesaugumas (finansinis, ateities). Tai, kad naktimis nerimstate, kad pati įtarinėjate sau depresiją, tik patvirtina, jog išgyvenate krizę. Jau ne kartą konsultacijose esu minėjusi „krizės“ termino reikšmę pagal japonų raštmenis – vienas jų nurodo pavojų, kitas – galimybę. Manau, Jūsų atveju tai labai tinka. Tik kol kas Jūs esate pernelyg susikoncentravusi ties pirmuoju hieroglifu – pavojumi. Gyvenimo perspektyvos Jums atrodo nedraugiškos, neteisingos, pavojingos Jūsų orumui ir laimei. Panašu į fantazavimą : „Kas būtų, jeigu būtų“ – Jūs dar nedirbate „žeminančio“ nuobodaus darbo, dar neperžiūrėjote galybės galimybių – ne tik siūlomų, bet ir galimybių pačiai susikurti sau galimybes.Taigi apie norus ir galimybes.
Trečia, leiskite paklausti, miela R., o ar Jūs pati žinote, ko norite? Konkrečiai kokio darbo norite, kokioje srityje, kokia turėtų būti Jūsų saviraiška? Konkrečiai, o ne abstakčiai – „norėčiau dirbti įdomų, gerai apmokamą, mano orumo nežeminantį ir suteikiantį galimybes saviraiškai darbą“. Jei tikitės, kad kas nors Jums atneš ar netgi turėtų atnešti tokį darbą ant lėkštutės, būsiu atvira – siūlyčiau neturėti nei tokių iliuzijų, nei pretenzijų. Su retom išimtim visi jauni, ką tik baigę mokslus žmonės pradeda nuo mažai ir sukasi kaip išmano. Ir aš pati pradėjau nuo sąlyginai menkai apmokamo darbo (prasmingas darbas, net jei jis menkai apmokamas, nežemina žmogaus orumo – bet tai jau požiūrio klausimas), ir kiek matau, ir dabar jauni žmonės kabinasi ir kopia gyvenimo laipteliais pamažu. Problemos ir nusivylimas kyla tuomet, kai jaunas žmogus nori visko iš karto. Jūsų svajonių darbas, suteikiantis finansinį saugumą ir saviraiškos galimybes, yra ir daugelio gerokai už Jūsų vyresnių žmonių svajonių darbas. Toks darbas reikalauja daug įdirbio ir konkrečių vidinių investicijų (mokslo, žinių, paieškų, kūrybiškumo, iniciatyvos ir pan.). Jeigu Jūsų netenkina tai, ką siūlo Lietuvos darbo rinka (ji siūlo, ką turi), galite pasižvalgyti užsienyje ar imtis inciatyvos pati sau susikurti tokią darbo vietą. Juk sakote, kad turite talentų, orginalumo – tad leiskite visa tai į apyvartą. Tik pirmiausia turite žinoti, ko Jūs norite, ko siekiate bei numatyti ir atliktii pirmuosius žingsnius, o paskui jau bendradarbiausite su gyvenimo siūlomomis galimybėmis. Taigi, siūlau susikoncentruoti ties antruoju hieroglifu – „galimybe“.
Ketvirta, Jūs, miela R., ir pati žinote, ką turite daryti. Laiško pabaigoje pati sau nurodote gaires, kurių turėtumėte laikytis. Tik siūlau kuo daugiau konkretumo ir veiklumo – tiek išorinio, tiek vidinio. Net žmonėms, kurie yra gilioje depresijoje (tai nereiškia, kad Jūs esate – tegu diagnozes nustatinėja specialistai, bet tam tikras depresiškumo laipsnis kriziniu laikotarpiu būdingas daugumai žmonių), retoriškai siūloma megzti ilgą ilgą šaliką – svarbu nenugrimzti į savigailą ir apatiją, o veikti. Na, o dėl Jūsų paskutinio klausimo, kaip šiuos atsakymus nusiųsti į širdį, tokio radaro paslaugų pasiūlyti negaliu, tačiau siūlyčiau pabandyti atvirkščiai – ne primesti atsakymus širdžiai, o jos pačios paklausti atsakymų – kokia veikla džiugintų mano širdį, kokie mano širdies troškimai, kas man galėtų suteikti laimės?
Pabaigai dar vienas, mano požiūriu, svarbus dalykas – įvertinkite ir pasidžiaukite širdyje visu tuo, ką turite čia ir dabar – turite draugus ir artimuosius, net jei jie šiuo metu išvykę (juk galite palaikyti draugiškus santykius ir per atstumą); turėsite išsilavinimą, ir su tuo susijusias platesnes darbo galimybes, kurias vertėtų naujai peržiūrėti; turite talentus, žinias ir gebėjimus, kuriuos taip pat siūlyčiau naujai peržiūrėti ir įvertinti; turite mylimą žmogų, kuris Jus brangina – branginkite šį santykį ir nelaikykite jo savaime suprantamu dalyku. Žmonės dažnai turi puikius darbus, bet kenčia dėl meilės trūkumo. Galite paklausti savo širdies apie tai, kaip pati mylite ir esate mylima. Galite pasidalinti su mylimu žmogumi savo išgyvenimais – kodėl gi sakote, kad negalite? Kaip su manimi pasidalinote, taip ir su juo galite pasidalinti – gal pasijausite ne tokia viena pasaulyje. Visai pabaigai, nuoširdžiai siūlyčiau atsikratyti cinizmo, nes jis kaip gynybinė, bet kenksminga kaukė iškreipia ne tik aplinkos, bet paties žmogaus veidą, trukdydama įžvelgti tai, kas gyvenime ir pačiame žmoguje yra gražu, gera ir stipru, tai kas gali tapti atspirties tašku, gyvenimiškos jėgos ištekliu ir laimės šaltiniu. Linkiu, miela R., įvertinus visa tai , ką jau turite savyje ir savo gyvenimiškoje aplinkoje gero ir gražaus, pasijausti nors šiek tiek laimingesne, drąsesne daryti konkrečius pasirinkimus ir patirti gyvenimą su visomis jo spalvomis.
Nuoširdžiai -Evelina