Jei Klaipėda turi ateitį, Albertas – jos dalis (interviu, foto)

Daina Dubauskaitė
Nuotr. pašnekovo archyvo

Kai paklausiau, ar sutiktų apie save papasakoti „Laikui.lt“, Albertas Žvinys beveik iškart susidomėjo, kodėl žurnalo neranda Klaipėdoje, ir taip pat spėriai pasiūlė, jei prireiktų, padėti jį platinant. Ši smulkmena mane tik dar kartą įtikino, kad šis 19-metis transporto specialybės vadybininkas, beje, jau dvejus metus gyvenantis savarankiškai, yra idealus temos „Karta Y“ herojus. Generuojantis idėjas ir jomis tikintis. Nereikalaujantis palaikymo ir pritarimo bei nedvejojantis. 

Šis straipsnis – ne apie muziką, ne apie urbanistinių žanrų chaosą, ne apie miksavimą, ne apie vakarėlių kokybę. Nors būtent dėl to vaikinas, naktį žinomas slapyvardžiu Albert The Hook, yra žinomas tarp savo bičiulių. Straipsnis yra apie asmenybę, kuri verta paspausti ranką. 

Man, nors dažniausiai stebinčiai sostinės renginius, Klaipėda visuomet atrodė įdomi dėl savo, tarkim, nykios situacijos. Gražus miestas prie jūros su universitetu ir visa kita – atrodo, nieko ten netrūktų kultūrai klestėti. Bet net ir pusę tūkstančio sutelkti į vieną vakarėlį (aišku, jei tai ne radijo hitparadas) – problema. O nemaža dalis mieste vis dar gyvenančio jaunimo į aplinką žiūri stebėtinai negatyviai. Kodėl? Šį klausimą pašnekovui, žinoma, uždaviau, bet yra vietos ir pokalbio priešistorei.

Prieš porą metų man apie Albertą papasakojo Markas Splinteris, dėl įvairių priežasčių sostinėje ir ne tik žinomas britas. Sakė, kad Klaipėdoje yra toks nepilnametis, renka po penkis šimtus žmonių dubstep renginiuose. Netrukus – nepamenu, jo ar mano iniciatyva – tais renginiais ėmiau dalytis savo „bloge“. Tuomet Albertas buvusios „naktinės nesąmonės“ virš maisto prekių parduotuvės patalpose įkūrė klubą „Kingstown“. Tai nebuvo itin sėkmingai plėtotas projektas, bet būnant 18-os tokie nesklandumai – vienas juokas. Reikalai juda toliau.

Lapkričio pabaigoje Albertas su dviem bendraminčiais organizavo trečią uostamiesčiui itin svarbų renginį „Klaipėda United“, sutraukiantį kituose miestuose ar kraštuose išsibarsčiusius miesto gyventojus. Tiesa, trečiasis „jungtinis“ renginys drauge buvo ir mažiausias publikos skaičiumi. Kaip pats sako, tai buvo vienas nedaugelio atvejų, kai darbus dalijosi su kolegomis, ir mieliau ateityje viskuo rūpintųsi vienas. Taip saugiau ir paprasčiau ir, jei kas nepavyksta, kaltinti gali tik save.

Albertas į straipsnio pradžioje išdėstytą atvirą klausimą apie Klaipėdos sąstingį atsakyti negali, nes į gimtąjį miestą iš Vokietijos, kur praleido šešerius metus, grįžo tik 2002-aisiais. Dabartinė situacija – mažėjantis sąmoningų žmonių skaičius nekomercinio skambesio renginiuose – lyg ir patvirtintų mano išsakytą nykumo faktą. „Tiesiog bandau auginti savo kartą. Kiti, kurie jau nuleido rankas, gal tiesiog patyrė per daug nesėkmių“, – negirdžiu nė kruopelės pesimizmo ir jokio kategoriškumo ar visažiniškumo.

Pokalbio metu klaipėdietis tvirtino, kad niekur kitur, bent jau šiuo metu, kraustytis nenorėtų. Iš naujo apšilęs kojas po kelerių metų svetur, penkiolikos atrado tuomet auksines dienas išgyvenusį portalą „Djscene.lt“, susidomėjo naktiniu gyvenimu. Toli gražu ne visi miesto renginiai jam, tuomet jau ėmusiam ir „didžėjauti“, patiko, todėl ir ėmė organizuoti savus.

„Tūsai, kuriuose grodavau, būdavo rengiami dėl pinigų. Man jie nebuvo labai aktualūs. Pamaniau, kad galiu padaryti geriau“, – sako jis. Skamba per paprastai, o gal per drąsiai, ar ne? Juolab kad finansinio užnugario Albertas neturėjo, o po pirmojo savo renginio „Broken Vision“, apie kurį man Splinteris ir pasakojo, teuždirbo 20 Lt. Antrasis atnešė 200 Lt „minuso“, trečiasis – 170 Lt „pliuso“. Ir entuziazmas išliko ne matant augantį pelną, o, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, realizuojant save. Žinoma, retas Klaipėdos naktinio gyvenimo senbuvis iš pradžių tikėjosi ko nors daugiau nei vaikiškų bandymų.

Paklaustas, kas iš vyresnės kartos didžėjų ar renginių organizatorių jam padėjo žengti pirmuosius žingsnius, Albertas ištarė vos du vardus. „Iš pradžių mane labai palaikė Astralas. Pasikviečiau jį į pirmąjį savo renginį, labai gerai sutariame iki šiol. Taip pat – Dr. Jahngle, arba Cr-Edit. Jis didelis mano įkvėpėjas, organizuoja didelius jungle muzikos renginius sostinėje, aš – šio skambesio atstovas Klaipėdoje.“

O kaipgi gimtojo krašto gyventojai? Bendraminčiais pašnekovas laiko nidiškius „Sea Laundry“, klaipėdiečius Teffa ir „Tea Time Bass“. Ir pripažįsta, kad neigiamai ar pavydžiai žiūrinčių pramogų verslo atstovų pakanka ir šiandien. Tai netrukdo, o suvokimas, kad esi kitoks ir nori veikti ką nors kita nei visi, anksčiau gąsdino, o dabar, atvirkščiai, tik įkvepia dirbti toliau: „Nenoriu būti kaip visi.“

Ne tik dėl savo naktinių iniciatyvų Albertas gali būti geras pavyzdys daugeliui savo kartos tinginių, mat į dieną sutalpina ir darbą, ir studijas. Įdomiausia tai, kad ši gyvenimo dalis vaikinui susiklostė atvirkščiai nei įprasta. Baigė gimnaziją ir sulaukė pasiūlymo dirbti tarptautinėje transporto kompanijoje, nes puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Nusprendė specialybės žinias gilinti ir aukštojoje mokykloje, tad įstojo studijuoti transporto ir logistikos verslo. Ir ne taip svarbu, gaus diplomą ar ne.

Ar elektroninės muzikos renginiai devyniolikmečiui galėtų tapti pagrindiniu pajamų šaltiniu? „Norėčiau skirti tam visą savo laiką, bet nemanau, kad tai artimiausiu metu taps realu. Žmonės bijo mokėti už kokybę, nori pigiai ir bet kaip „pasitūsinti“. 20 Lt už įdomų atlikėją jiems atrodo per daug. Paprasčiausiai šiuo metu Klaipėdai aukšto lygio pramogų nereikia. Ir tų žmonių tiek daug nėra...“, – kalba Albertas ir iškart priduria, kad stengiantis ir tikint tuo, ką darai, perauklėti ištisą kartą tikrai įmanoma.

Pagrindinė Alberto veiklos bazė – Klaipėdos centre veikiantis ir viską nuo teatro iki reivo siūlantis „Švyturio menų dokas“. Ar nebuvo minčių bendradarbiauti su kitais klubais, pildyti jų programą? Čia klaipėdietis kategoriškas. „Manau, reikia turėti savo vietą, ją palaikyti visais įmanomais būdais. Jei mėtyčiausi tarp kelių, o tokių pasiūlymų buvo, „Dokas“ nukentėtų.“ Paklaustas, ką darys, kai po kelerių metų „Švyturio menų dokas“ taps gyvenamųjų namų kvartalu (būtent toks yra ilgalaikis teritorijos plėtros planas), jis išduoda jau ieškantis naujos vietos, kurioje dirbs kartu su „Doko“ komanda. Arba vienas, kaip jam patinka labiausiai. O sąvoka „per daug darbo“ vaikinui kol kas nepažįstama.

Kad šiame lauke geriausias karys – vienas, jau išsiaiškinome. Visgi man įdomu, ar Albertas savo idėjas ir planus tikrina ieškodamas analogų – sėkmingų ar ne – praeityje, ar semiasi minčių iš sėkmingai susiklosčiusių istorijų? „Tai man nelabai įdomu. Viską, ką sumanau, tiesiog išbandau. Tai, kad kam nors nepavyko, dar nieko nereiškia, gal man pavyks?“

Provokuoju – jei sulauktų pasiūlymo per mėnesį suorganizuoti tris komercinius vakarėlius, dalį kurių pelno galėtų investuoti į pogrindinius urban skambesio renginius, ar parsiduotų? Žodis grubus, bet būtent tokį vartoja underground religija laikantieji, kurie verčiau visą gyvenimą dirbs nuobodų darbą, o mylima veikla versis tik nakčia, kad tik jos nesuteptų piniginiais santykiais ir pelnais. Albertas, nors ir pagalvojęs, grubumo neišsigąsta ir teigia, kad tokį pasiūlymą priimtų. Tai – tik vienas iš būdų siekti tikslo. Dabar jo „dieninis“ darbas su muzika nesusijęs, bet visko gali būti.

Būdamas 19-os Albertas puikiai susitvarko su daugeliu tiek vyresnių jo kraštiečių, tiek kitų sąmonę apraizgiusių stereotipų. Vietoj išvadų galiu paminėti ir požiūrį į aukštąjį mokslą, ir nebijojimą pradėti veiklą neturint jokių investicijų, ir darbą vienam be komandos, ir tikėjimą daugelio apleistu miestu bei viena darbo vieta, o ne lakstymais per kelias. Manau, jis dar pradžiugins ne viena pozityvia idėja, ir visai nesvarbu, kad dalis jų bus pasmerktos žlugti. Masteliai kol kas nepalyginami, bet tam tikra prasme Albertas man primena Richardą Bransoną. Nesivaipykite – būdamas šešiolikos britas jau leido žurnalą „The Student“, o 21-erių atidarė pirmąją įrašų parduotuvę.


Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema KARTA Y, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo
Jei Klaipėda turi ateitį, - Albertas jos dalis
Kaip tu atrodysi, kai pasensi?
Vaiva Grainytė: "Esu godi potryrių ir nuotykių"
Vido Bareikio „neteatras“ (interviu)
Iliustratorius be rėmukų
Laužkis "Šventinio bankucheno"

albert the hook, daina dubauskaitė, didžėjai, Dj, klaipeda, muzika

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai