Vediška virtuvė – dantimis pravalgytas kelias į Dievą (Interviu)

Praeiviams jau tapo įprasta prasilenkti su šventus Krišnos vardus giedančių, grojančių, šokančių, gėles barstančių, šventintą maistą dalijančių krišnaitų grupele. Vieni juos laiko sektantais, kiti – bepročiais, keistuoliais, dar kiti prisimena jų šventykloje ragautų vaišių skonį...

Iš tikro, Krišnos sąmonės judėjimo nariai garsėja savo sugebėjimais ruošti maistą ir ne bet kokį, o vegetarizmu pagrįstos Vedų virtuvės. Pakalbinome jau penkiolika metų pagal Vedų mitybos principus sau, savo šeimai ir net nuosavo vegetarinės virtuvės restorano svečiams maistą ruošiantį Aidą Mačiulį. 

Vedų virtuvėje nėra mėsos, žuvies, kiaušinių, svogūnų, česnakų ir grybų. Kas prieš penkiolika metų jus privertė ją pasirinkti?

Viskas prasidėjo nuo Vedų filosofijos, ja susidomėjau pirmiausia. Skaičiau knygas, domėjausi, bendravau su atsidavusiaisiais iš Krišnos sąmonės judėjimo. Virtuvė mane pavergė galutinai. Tradiciškai daugelis filosofija susidomi būtent virtuvės dėka, man atsitiko atvirkščiai.

Ar, atsisakius prieš tai klausime išvardytų produktų, jums nei karto nekilo klausimas – o ką valgyti?
Žinoma, iš pradžių susidūriau su šia problema, nes buvau įpratęs prie kiaušinių, mėsos. Gyvenau tuo metu Kaune, kur buvo pats Krišnos sąmonės judėjimo centras. Lankydamasis sekmadieniais jų šventykloje ir pamačiau, koks iš tikro platus yra vegetariško maisto asortimentas. Tačiau aš tikrai suprantu tuos žmones, kurie pasimeta, nusprendę maitintis pagal Vedų principus.

Jums, ko gero, buvo lengviau tapti vegetaru, nes, kaip minėjote, tai lėmė filosofija? Kaip yra tiems žmonėms, kurie vegetarais tampa prieš susipažindami su ja?

Man iš tikro nebuvo sunku. Mokiausi gaminti padedamas knygos „Harė Krišna vegetariniai valgiai“. Viską dariau taip, kaip ten parašyta. Tuomet ir prieskonių ne visų buvo galima gauti, ne taip, kaip dabar. Viską atlikdavau eiliškumo tvarka – išgaudamas aromatus, apkepindamas daržoves, po to virdamas jas padažuose... Gautas rezultatas privertė susimąstyti – „Kodėl aš seniau taip nevalgiau?“

Žinoma, tai nėra lengva. Galiu pasidalinti savo darbuotojų patirtimi. Ne visi, kurie ateina dirbti, yra vegetarai. Tačiau po mėnesio dviejų jie, maitindamiesi vegetarišku maistu darbo metu, atpranta nuo mėsos ir grįžę namo jos nebenori. Skrandžio fermentai pasiskirsto taip, kad jos iš tikro organizmas nebereikalauja. Žmonės nuo lengvesnio maisto tiesiog pasijaučia geriau. Juk pabuvus geresniame viešbutyje, į prastesnį nebesinori.

Daug kartų aptartas ir diskusijas iki šiol keliantis klausimas apie vegetarizmo žalą organizmui. Penkiolika metų esate vegetaras ir, kaip suprantu, sveikata nesiskundžiate?

Niekada nežiūrėjau ir nežiūriu, ar visas tinkamas medžiagas valgydamas gaunu. Tiesiog visus tuos metus valgiau sveiką, pagal Vedų tradicijas paruoštą maistą ir tikrai neturiu jokių bėdų su sveikata. Darbas, šeima neleido maitinimuisi skirti daug laiko. Per penkiolika metų buvo ir sunkių dienų, kai negalėjau sau leisti pirkti brangių produktų. Kiek pažįstu vegetarų nei vienas nesiskundžia sveikatos sutrikimais. Geležies pakankamai gauname iš kakavos miltelių, šokolado, sojos produktų, grūdų, juodos duonos. Šią medžiagą įsisavinti padeda vitaminas C, kurio užtektinai vaisiuose ir daržovėse. Svarbiausia, kad mūsų organizme neužsilaiko pūvanti nesuvirškinta mėsa, kuri nuodija organizmą.

Turite du vaikus, dabar jau paauglius. Ar jie taip pat augo be mėsos, žuvies, kiaušinių?..

Taip. Penkerių metų vaikai jau turi sąmonę ir patys gali rinktis. Tad iki penkerių juos su žmona maitinome vegetariškai, o po to leidome pasirinkti. Jie nusprendė ir toliau maitintis kaip mes, ką daro iki šiol. Kasmet darydavome jiems kraujo tyrimus, žiūrėdami, ar nėra mažakraujystės. Tačiau jie niekada nesirgo, išskyrus – slogą, gripą. Tik iškildavo bėdų darželyje: nors buvau paprašęs neduoti jiems mėsos, deja, jų lėkštėse niekas nesikeisdavo.

O kaip dėl alkoholio vartojimo? Tikriausiai prieš tapdamas vegetaru neatsisakydavote išgerti? Daugumai žmonių atsikratyti šio įpročio sunkiau nei nustoti valgyti mėsą...

Alkoholis ir mėsa tarpusavyje iš tikro labai susiję. Jis padeda skrandžiui virškinti ir išstumti pūvančius mėsos likučius. Ypač stiprieji gėrimai skaido juos ir neutralizuoja, kad organizmas neapsinuodytų. Todėl, valgant mėsą, kyla noras išgerti. Pamenu ir man taip būdavo.

Kokie tie principai, filosofijos dėsniai, paskatinę jus ir jūsų šeimą rinktis Vedomis pagrįstą vegetarišką mitybą?

Aš tikiu Karma, tad man valgyti gyvūną, lygu jį nužudyti. Gali netikėti pomirtiniu gyvenimu, bet ar apsimoka rizikuoti ir po mirties už tai atkentėti. Mano žmona, pavyzdžiui, priešingai nei aš, nesivadovauja filosofija. Ji vegetare šeimoje tapo paskutinė, bet galiausiai pajuto, kad tai teikia džiaugsmą.

Tad nusprendus taip maitintis, nebūtina keisti religijos, savo išvaizdos ar tapti Krišnos sąmonės judėjimo nariu?

Išorės savo nekeičiau, man tai sunkiau priimtina. Tikrai neįsižeisčiau, jei mane kas pavadintų kataliku. Visi Dievai yra panašūs. Tiesiog pastebėjau, kad šventų Krišnos vardų kartojimas, vegetarinė mityba pradėjo sklaidyti mano problemas, tad aš pasirinkau tarnystę Krišnai. Vedų žinios padeda keliauti per pasaulį. Kokį Dievą pasirinkti – kiekvieno žmogaus individualus reikalas.

Tačiau Vedų mitybą iš kitų ir išskiria gaminančiojo dvasinė nuostata, t. y. maistas visų pirma yra ruošiamas Dievui. Ar jūsų namų, restorano virtuvėje galioja šie nuostatai?

Virėjo nuotaika, sąmonė ir, žinoma, sugebėjimai lemia, koks bus maisto skonis. Dantimis mes pravalgome kelią iki Viešpačio, tai mitybos joga. Paaukotas Dievui maistas vadinamas prasadu. Virtuvėje turi būti Krišnai įrengtas altorėlis, prie kurio tik pagaminus mažuose indeliuose jam aukojamas maistas. Tik tada likusį valgį galima tiekti kitiems. Valgant aišku, kad tai neeilinis maistas – jis skleidžia ypatingą energiją, mes norime daugiau sužinoti, bendrauti, mūsų širdys minkštėja. Valgant pagal Vedų tradicijas pagamintą maistą rizikuojama susirgti meile Dievui, kas to bijo, tegul geriau jo nevalgo. Žinoma, tas procesas gali užtrukti, bet, laikui bėgant, žmogus pradeda jausti savo viduje vykstančius pokyčius.

Užsiminėte apie gaminančiojo maistą pagal Vedų tradicijas nuotaiką ir sąmonę. Kokia ji turi būti?

Maisto gaminimas – tai savotiška meditacija, nesiblaškant, nekalbant pasaulietinėmis temomis, švariomis mintimis, susikaupus, kartojant šventus vardus. Jokiu būdu patiekalo negalima ragauti, tai pirmasis daro Krišna, o po to jau galima pabandyti ir pataisyti, jei kas ne taip. Virtuvė prieš valgio darymą turi būti sutvarkyta, išėjus prieš tai iš tualeto būtina nusiprausti. Prasadu reikia dalintis, kai kur Indijoje dar ir dabar prieš valgant šeimininkas išeina į gatvę ir klausia, ar nėra alkanų. Visa šeima padėkoja Viešpačiui ir tik tada vaišinasi. Visa tai maistui suteikia visiškai kitokį skonį ir vidinį pasitenkinimą. 

Vegetariškų patiekalų receptuose prieskonių daugiau nei pačių ingredientų. Kokia jų reikšmė?

Prieskoniai žmogui suteikia labai daug skirtingų emocijų – pakelia nuotaiką, uždega, suteikia sveikatos, įneša į gyvenimą spalvų, džiaugsmo ir, žinoma, paįvairina kasdieninį maistą. Pavyzdžiui, žirniai pučia pilvą, tačiau tą poveikį nuslopina ir skonį pakeičia žiupsnelis kurkumos, indiškų kmynų ir tarkuoto imbiero. Tinkamai naudojant prieskonius, nekils jokių problemų su skrandžiu, nes jie paruošia virškinimo ugnį. Norint neužgesinti tos ugnies, patariama valandą prieš maistą atsigerti, valgant užsigerti tik nedideliais gurkšneliais, o po valgio apskritai to vengti.

Vedose rašoma, kad saldumynus geriausia valgyti 5–7 val. ryto, kodėl?

Saldumynai teikia daug teigiamų emocijų, o ankstyvomis ryto valandomis jas organizmas geriausiai pasisavina. Suvalgę juos iš ryto, visą dieną nejausime jokio diskomforto. Angliavandeniai suteikia pakilią nuotaiką ir tuo pačiu sotumo jausmą, būtent dėl to saldumynus dar patariama valgyti prieš maistą. Vedų moterys žinojo šią paslaptį, tad suvalgiusios iš ryto saldumyną, jos tapdavo dar gražesnės ir niekados neturėdavo viršsvorio.

A. Mačiulis, paklaustas apie mėgstamiausią vediškos virtuvės patiekalą, išskiria panyrą – šviežią, naminį saldaus pieno sūrį, iš kurio galima pagaminti įvairiausių patiekalų. „Juo nesunku išgauti žuvį ar paukštieną primenančius skonius, o pasigaminti namie kilogramą šio sūrio kainuoja gal 10 litų ir, žinoma, per vieną kartą jo sunaudosi tik nedidelę dalį“, – sako vegetariškos virtuvės žinovas ir dalijasi panyro receptu.

Kaip gaminti panyrą

Jums reikės:

• 10 puodelių (2,3 l) nenugriebto pieno,
• 5 šaukštų citrinos sulčių arba 2 šaukštelių citrinos rūgšties.

Kaip gaminti:

• Pieną kaitinkite ant vidutinės ugnies tokio dydžio puode, kad pakilęs neišbėgtų. Kol užvirs, paruoškite pieną sutraukiančią medžiagą ir virš išrūgom skirto indo uždėkite koštuvą su marle.
• Kai pienas ims kilti, įmaišykite sutraukiantį skystį. Beveik iš karto akytas panyras atsiskirs nuo skaidrių gelsvai žalsvų išrūgų. Jei išrūgos neskaidrios, įpilkite dar šiek tiek sutraukiančios medžiagos ir vėl išmaišykite.
• Kai varškė visai atsiskirs nuo išrūgų, nukelkite puodą nuo ugnies. Varškę sudėkite į marlę. Pusę minutės palaikykite po šaltu vandeniu, kad būtų tvirtesnė ir neliktų rūgšties, kuri gadina skonį. Tada likusį skystį nusunkite vienu iš nurodytų būdų.
• Jei norite, kad panyras būtų tvirtas ir galėtumėte pjaustyti kūbeliais arba minkyti, kurį laiką palaikykite prislėgtą. Kuo ilgiau laikysite prislėgtą, tuo kietesnis jis bus. Panyras taip pat bus tvirtas, jei pakabinsite jį marlėje ir paliksite nuvarvėti.
• Jei jums reikia minkšto sūrio, suimkite marlės kraštus ir nuspauskite vandenį.

Dovilė Raustytė
Nuotr. „Goodlife photography“