Search Results for: "Užrašų knygelė"
Geras idėjas reikia ne tik užrašyti ar nupiešti, bet ir padaryti tai kuo stilingiau. Taigi šiandien dalijamės patarimu, kaip paprastą užrašų knygelę paversti ne tik išskirtine, bet ir savita.
Šv.Valentino dieną pradėsime su puikiu filmu apie meilę – „Užrašų knygelė“ (The Notebook). Tai filmas, kuris ne vieną privers tikėti meile ir jos stiprumu. Filmo istorija prasideda nuo pabaigos: prieglaudoje susitinka senyvo amžiaus vyras ir moteris. Iš užrašų knygelės jis skaito jai apie vieną meilės romaną, kuris prasidėjo prieš daugelį metų ir iki šiol yra nepamirštas.
Kaderas Abdolah – slapyvardis, skirtas autoriaus bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys yra rašytojo draugų, kurie žuvo persekiojami dabartinio Irano režimo, vardai. Savo knygoje „Mano tėvo užrašų knygelė“ rašytojas pasakoja apie žmogų, atskirtą nuo savo istorijos – Ismailą.
Viena. „Myliu dainas, kurios atsiranda tarsi atsitiktinai ir tęsiasi amžinai, kaip likimas”. Tai tik viena iš daugelio minčių, kurias Falco užrašė didelėje A4 formato 1983–1984 m. datuotoje užrašų knygelėje, vienoje iš kelių beveik legendinių Falco užrašų knygelių, kuri ilgą laiką laikyta dingusia. 1983 metų rankraštis, kurį Falco kaip asmeninę dovaną perdavė draugui, 2010 m. gruodžio 10 d. bus parduodamas „Dorotheum” autografų aukcione Vienoje, Austrijoje. Pradinė šios retenybės kaina – 15 tūkst. eurų.
Vasara – ne tik atostogų metas. Tik atšilus orams kiekvienas tikras vyras išsitraukia iš stalčiaus savo užrašų knygelę, nupučia nuo jos dulkes ir pradeda planuoti darbus: nupirkti, pastatyti, įkasti, pasodinti, nudažyti…
Šiais GPS‘ų ir telefoninių maps‘ų laikais net keliavimas įgavo kitokią prasmę – liko mažiau vidinių virpuliukų išlipant iš lėktuvo didelio miesto pašonėje; užteks paspausti porą mygtukų, suvesti kelis pavadinimus, kuriuos iš anksto užsirašėte į užrašų knygelę ir tiesiog eiti/važiuoti ten, kur jūsų asmeninis gidas liepia. Miestų aikštės, skverai, lankytinos vietos – kur tik panorėsite, paprastai ir greitai
„Kitų knygų“ leidykla iš naujo išleido nemirtingąjį alkoholinės prozos šedevrą – rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo poemą „Maskva–Petuškai“. Knygos viršelis primena degtinės „Russkaya vodka“ etiketę. Tai naujas – tikslus ir necenzūruotas – vertimas iš V. Jerofejevo rankraščio originalo.
Lietuviškai ši knyga pirmą kartą pasirodė 1992-aisiais, tačiau šis leidimas buvo nepilnas ir netikslus. Poema buvo išversta iš 1989 m. V. Muravjovo suredaguotos ir sutrumpintos originalo versijos ir nuosekliai išcenzūruota keiksmažodžius pakeičiant sunkiai suvokiamais trumpiniais. Naujame „Kitų knygų“ leidime pateikiamas naujas Dalios Saukaitytės vertimas iš rankraščio originalo, kuris 1973-iaisias buvo publikuotas Jeruzalėje leistame žurnale „Ami“.
Poemos „Maskva–Petuškai“ siužetas daugeliui turbūt žinomas. Autoriaus prototipas – intelektualus girtuoklis ir liaudies filosofas Venička, nubudęs nežinia kokioj laiptinėj ir kamuojamas baisių pagirių, – sėda į elektrinį traukinį Maskva–Petuškai, kad aplankytų mylimąją ir trejų metukų sūnelį, jau pažįstantį raidę „J“. Paprasta kelionė virsta metafizinės utopijos ir dvasinio idealo paieškų odisėja. Venička klaidžioja vingiuotais nuskaidrėjusios pasąmonės labirintais, cituoja Bibliją ir marksizmo klasikus, filosofuoja su Dievu bei angelais ir (žinoma!) kiekvienoje stotelėje malšina nenumaldomą sielos troškulį.
Venediktas Jerofejevas (1938–1990) – vienas andergraundinio literatūros postmodernizmo pradininkų – gimė Murmansko srities kaimelyje „Neva-2“. Tėvas buvo represuotas ir išsiųstas į lagerius, tad Venička augo vaikų namuose. Aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Ėmė studijuoti filologiją Maskvos valstybiniame universitete, bet netrukus buvo pašalintas už paskaitų nelankymą. Dėl tos pačios priežasties buvo išmestas iš dar trijų aukštųjų mokyklų.
Per 1958–1975 m. pakeitė 12 profesijų: dirbo mūrininku, tinkuotoju, pagalbiniu darbininku, bibliotekininku, stiklo taros supirkėju, milicijos budinčiuoju, kūriku, laborantu, kelių darbininku… Visą laiką rašė.
Dar būdamas 17-os, parašė veržlius ir energingus „Psichopato užrašus“, kurie išleisti tik 1995-aisiais. 1962 m. sukūrė filosofinio žanro apysaką „Geroji žinia“, 1970 m. – poemą „Maskva–Petuškai“, 1973 m. – esė rinkinį „Vasilijus Rozanovas ekscentriko akimis“, 1985 m. – pjesę „Valpurgijos naktis, arba Komandoro žingsniai“, 1988 m. – koliažą „Mano mažoji leninijana“. Po mirties atskira knyga, pavadinta „Nenaudinga iškasena“, buvo išleistos jo užrašų knygelės. Pats autorius sakėsi 1972 m. parašęs romaną „Šostakovičius“, tačiau buvęs apvogtas elektriniame traukinyje – rankraštį kažkas nušvilpęs kartu su dviem neaiškaus gėralo buteliais.
Įdomi ir poemos „Maskva–Petuškai“ sukūrimo istorija. Ją V. Jerofejevas pradėjo rašyti 1969 m. sausio 19 d. Anot autoriaus, tai buvo metas, kada jis „galų gale atrado savąją rašymo manierą“. 1970-ųjų vasarą knyga ėmė plisti iš rankų į rankas samizdato būdu. Autorius buvo apstulbęs. Juk jis poemą parašė „jokių pretenzijų neturintiems 7–8 savo draugams, kad šie galėtų dešimt puslapių pasijuokti, o vėliau aštuonis puslapius nuliūsti ir susimąstyti“.
1973 m. poema buvo pirmą kartą publikuota Jeruzalėje platintame rusų imigrantų žurnale „Ami“. 300 egz. tiražu išleistą žurnalą finansavo neseniai įsikūrusi mažytė liberalų partija, tikėdamasi pritraukti imigrantų balsus. Po mėnesio partija nutraukė savo veiklą. 1976 m. „Maskva–Petuškai“ buvo išleista anglų, lenkų ir prancūzų kalbomis. 1977 m. Paryžiuje įsikūrusi „YMCA-Press“ leidykla išleido kūrinį atskira knyga. Tai pirmasis poemos leidimas rusų kalba. 14-ame Prancūzijoje platinamo žurnalo „Kontinent“ numeryje pasirodė pirmoji anoniminė poemos recenzija.
1988-ųjų pabaigoje poema buvo pirmą kartą publikuota Sovietų Sąjungoje. Paradoksalu, kad ji pasirodė M. Gorbačiovo antialkoholinio vajaus laikais ir buvo paviešinta žurnale „Blaivybė ir kultūra“. 1989 m. SSRS leidykla „Prometej“ poemą išleido atskira knyga. Autorius leidyklai iškėlė sąlygą, kad knyga būtų parduodama už 3 rublius ir 62 kapeikas – būtent tiek knygos rašymo laikais kainavo butelis degtinės.
1990 m. Maskvos leidykla „Interbook“ išleido poemą milžinišku 450 000 egz. tiražu. 1992 m. didžiuliu 30 000 egz. tiražu „Maskva–Petuškai“ pasirodė ir lietuviškai. Šiandien Lietuvos skaitytojai gali mėgautis nauja poligrafijos kokybe ir tiksliu vertimu iš V. Jerofejevo rankraščio originalo.
„Negali žinoti, galbūt autobuso, kuriuo važiuoji, vairuotojas iš tiesų yra dailininkas“, – sako amerikiečių nepriklausomo kino meistras Jimas Jarmuschas. Pasak jo, mūsų kasdienybė pilna netikėtumų, tačiau dėl nuolatinio skubėjimo mes to nepastebime. Apie paprasto gyvenimo grožį pasakoja naujausias režisieriaus filmas „Patersonas“.
Šiemet per žiemos šventes visi mes ir vėl tapsime savotišku „Kalėdų seneliu“ savo artimiems bei
mylimiems žmonėms. Žinoma, svarbiausia nuoširdus iš šiltas bendravimas, tačiau taip pat smagu, jei artimą žmogų iš tiesų nudžiugins mūsų išrinkta dovanėlė.
16-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę 2015 metais užkariaus literatūriniai įtariamieji ir tyrėjai. „Nenušaunamas žanras: detektyvas“, - toks šūkis lydės didžiausią knygų mugę Baltijos šalyse.