Markas Palubenka galėtų būti prirašomas prie karščiausių šių metų Lietuvos muzikinių naujienų.
Scenoje ne naujokas, tačiau šviežiausią solinį projektą vos prieš kelis mėnesius pristatęs muzikantas jau spėjo išleisti mini albumą, nufilmuoti klipą ir savo vardą įrašyti geriausiuose vasaros festivaliuose.
Energingas ir nuolatos besišypsantis Markas Laikas.lt skaitytojams duoda nuoširdų interviu, kuris, beje, yra tik antrasis jo solinėje karjeroje. Pasigaunu Marką parkelyje šviečiant saulei ir prašau papasakoti ne tik apie savo muziką.
Anksčiau melomanams buvai geriau žinomas ne kaip solo atlikėjas, o kaip gana gerai alternatyvios muzikos pasaulyje žinomo [-[0]-] narys. Kodėl nusprendei pasukti solo keliu?
Tu esi 153-ioji, kuri to klausia (juokiasi). Nežinau, negaliu pasakyti konkrečiai, nes nebuvo jokio lūžio ar įvykio, kuris mane tam pastūmėtų. Išties, susidėjo labai daug dalykų: pradedant pačiais mažiausiais, tokiais kaip kad nusipirkau kompiuterį, pradėjau jame kažką maigyti, įsirašiau programą… Ir baigiant dalykais, kurie nuo manęs nepriklausė. „Grim city“ nariai buvo ketvirtakursiai, jiems reikėjo baigti mokslus, o aš negalėjau sėdėti vietoje.
Apskritai, muzikoje kreivė turi kilti į viršų. Nesvarbu, ar tai koncertai, ar apskritai kitokia veikla. Kuo toliau, tuo labiau supratau, jog kreivė eina ne kokybiškai. Pavyzdžiui, neįmanoma turėti gerą koncertą, gerą publiką ir gerą garsą gerėjančia progresija. Įmanoma tobulėti tik darbais. Ta prasme, tu nuolatos turi kažką daryti, negalima pagroti tris kartus per savaitę ir sustoti: „Aš žiauriai daug padariau, tai dabar pusę metų pailsėsiu“. Aišku, kažkiek prisidėjo ir mūsų muzikos stilius. Mes visą laiką deklaravome, kad grojame psichodelinį roką. Norint nenorint, buvo gana sunku iš jo „išlipti“.
O ar ne sunkiau scenoje stovėti vienam? Groti, junginėti efektus ir visą koncerto atsakomybę prisiimti tik sau. Juk kartais atrodo, kad kai scenoje stovi vienas, esi tarsi nuogas – neturi už ko pasislėpti…
Visiškai teisingai. Bet kas man patinka visame šitame reikale – kiekvieną kartą nežinau, kas bus, kaip aš elgsiuosi, kokie bus žmonės, garsas. Iš dalies, būtų gerai visa tai žinoti, bet kita vertus – improvizacija „veža“. Ir dar tai, kad negroji roko, kuris verčia kratytis, o subtilią muziką, tačiau koncerto metu esi taip užsivedęs, kad nereaguoji į aplinką. Tiesiog visiškai atsijungi. Tada nėra svarbu, kad esi vienas. Pilnatvę galima sukurti ir tik su gitara ir balsu.
Skaičiau vieną interviu, kuriame deklaruoji, jog nori sulaužyti stereotipą „gitara + vokalas = dainuojamoji poezija”. Ar tai yra tavo siekiamybė?
Visi yra įpratę prie to, kad jeigu žmogus pasivadina vardu ir pavarde, tai yra nuoroda į bardiškumą. Aš nenoriu šios nuomonės keisti, noriu praplėsti tiek savo galimybes ir pajėgumus, tiek žmonių suvokimą, kad galima girdėti ne tik vokalą ir balsą. Juk visi muzikantai, kurie dirba, palaipsniui išgauna kažką savito.
Ar nebijai, kad bėgdamas nuo vieno stereotipo, „apsivilksi“ kitu? Dabar tave vis dažniau vadina indie atlikėju. Per muzikos dieną debiutavai po indie muzikos vakarėlius organizuojančiu vardu, grojai [-[1]-] . O jeigu tapsi TIK indie atlikėju, kas pasunkins judėjimą į priekį?
Visų pirma, dabar aš nelaužau jokio stereotipo. Vadinkime tai praplėtimu. O dėl tų klišių, nenorėčiau pats kalbėti stereotipais, kad „va, Lietuvoje taip daro“… Bet kiekvienas naujas veidas, naujas vardas negali būti su kažkuo nepalygintas ir man, iš tikrųjų, dėl to nebaisu. Dabar kaip niekada jaučiuosi tvirtai darydamas tai, ką darau. Aš savęs neriboju. Pavyzdžiui, visuomet stengiuosi nepadaryti dviejų vienodų dainų.
Markas Palubenka vis dažniau ir dažniau girdimas internete, spaudoje ir panašiai. Ar pats seki, kaip į tave reaguoja visuomenė? Kitaip tariant, ar „gūglini“ savo vardą?
Hm… Tikrai nemeluosiu – būna, kad paieškau. Bet dažniau iš tos perspektyvos, kad esu vienas ir man svarbu žinoti, ką apie mane mano kritikai. Labai gaila, bet Lietuvoje muzikos kritikų beveik nėra. Ieškau konstruktyvios kritikos. Vis viliuosi, kad kur atsiras kokia pastraipėlė ar straipsnelis. Nors kažką…
Neseniai išleidai mini albumą „love, jazz and the devil“, ar planuoji išleisti ir pilną albumą?
Taip, planuoju. Aš mėgstu prisigalvoti visokių nesąmonių, susikurti savo vagą ir ja eiti (juokiasi). Taip buvo ir su klipu dainai „Jazz“ ir mini albumu. Viskas gimė greitai ir tarsi iš nieko: gegužės viduryje prasidėjo pirmieji įrašai, o biržely jau buvo ir klipas, ir albumas, ir koncertai, ir festivaliai. Manau, kad kaip alternatyviam muzikantui, tai yra visai greitai. Visa tai vyksta todėl, kad daug dirbu. Rudenį su Snorre (grupės „Rasabasa“ narys) rimtai sėsime ir darysime mano albumą.
Grįžkime prie tavo muzikos. Kaip pats ją apibūdintum? Nebūtinai stiliais. Tiesiog kaip tu pats asmeniškai ją jauti ir supranti.
Baisus klausimas (šypsosi). „Facebook‘e“ esu užsirašęs „Making something out of nothing and giving it to the people“ . Čia perfrazuota žymioji F. Zappa citata, kad menas yra iš nieko padaryti kažką ir tai pardavinėti… Mano atveju, dainos, žodžiai atsiranda tiesiog iš niekur. Gyveni, stebi aplinką, stebi save, stebi besikeičiančias nuotaikas… Drąsiai galime pradėti filosofuoti. Čia yra kažkas tokio… Nepaaiškinamo. Atrodo, galiu sėdėti čia, kalbėti, gerti vandenį, grįžti namo ir kažką parašyti. Tai, kas sutelpa į mano „stalčius“, yra, oi… Nepaaiškinama.
Kaip atrenki dainas, kurios pasiekia klausytojus, patenka į albumą. Ar, kaip sakant, paleidi į laisvę viską, ką sukuri?
Ne, tikrai ne. Snorre man kažkada pasakė auksinius žodžius, kad iš šimto dainų gerų bus daugiausiai trisdešimt. Kadangi jau planuoju albumą, tai jame bus daugiausiai dešimt dainų, o dabar jau turiu sukūręs dvidešimt. Manau, išsirinksiu dešimt dainų ir prie jų sėdėsiu. Nenoriu tiesiog mesti dainų į viešumą. Beleko ir belekaip: belekas yra kokybė, belekaip – koncepcijos ir idėjos prasme.
O kokia yra tavo idėja? Ne tik dainų, bet apskritai – kaip muzikanto
Jų yra daug. Tarkime, albumo „love, jazz and the devil“ idėja buvo tokia, kad tai yra mano pirmasis įrašas. O todėl, kad jis pirmasis, turėtų būti ir parodomasis. Kas tu toks? Kadangi aš viską darau kompiuteriu, gitara ir balsu, jame yra trys skirtingos dainos: viena visiškai elektroninė, viena visiškai akustinė ir viena pusiau akustinė, pusiau elektroninė. Tokia ir idėja. Bet čia tam debiutiniam laikotarpiui, kuris jau baigėsi.
Aš vis dar esu jaunas ir perspektyvus (juokiasi). Idėjos yra apjungimas to, ką tu darai. Tai yra, dainos, koncertai, nuotaika. Aš mėgstu turėti koncepciją. Noriu pasakyti daugiau, negu įdėti gabalų ir tegu žmonės jų klauso. Noriu, kad klausytų visų, iš eilės, savaip interpretuotų pagal pavadinimus, pagal tekstus. Noriu tikėti tuo, ką darau, noriu suprasti, todėl noriu, kad ir žmonės suprastų. Kam kažką kurti, jeigu niekas nesupranta? Jeigu jau įjungi kitus žmones (kuri ir rodai dainas, klipus), vadinasi tai turi būti daugiau ar mažiau visuomeniška.
Ką pavadintum savo guru? Su kokia grupe labiausiai norėtum pagroti?
Manau, kad geriausia grupė, kuri dabar egzistuoja, yra „Radiohead“. Jie yra unikalūs ir pagal tai, kaip viską daro, kokių idėjų prisigalvoja, ir pagal tai, koks yra jų marketingas (juk muzika vis vien turi turėti savo marketingą), jų darbai, jų įvaizdis. Kai šie muzikantai pradeda durnais tekstais ir baigia elektronika, ambient‘u ir visokiais nesuvokiamais garsais… Vien ta transformacija jau yra jų pačių revoliucija. Tai grupė, kuri sukėlė revoliuciją tiek pas save, tiek pasaulyje. Bet aš labai dažnai keičiuosi. Tiek ir pats, tiek ir muzikos prasme. Todėl ir mano favoritai labai dažnai keičiasi. Pastaruoju metu labai pamėgau jaunąjį britų atlikėją James’ą Blake’ą ir jau nebeegzistuojantį švedų džiazo trio „Esbjörn Svensson“.
O kaip lietuviška muzika? Daugelis mėgsta pasakyti, jog joje nėra nieko gero, pigi estrada ir tiek. Ką tu joje pastebi GERO?
Man patinka „Rasabasa“, folko muzikantai Kamilė ir Mantas, „InSearch“, „Garbanotas bosistas“ ir „Brokenchord“, „Deeper Upper”, „Avaspo”… Tai visiškai skirtingi muzikantai. Kadangi esu muzikinis kosmopolitas, man norisi girdėti kokybę. Nesvarbu, ar tai metalas, ar elektronika, ar folkas, ar postrokas, ar indie. Jei sugebėjau išvardinti tiek gerų grupių, tai galiu pasakyti, kad mes tikrai Lietuvoje šį bei tą gero turime.
Na, ir pabaigai. Kokie tavo artimiausi ateities planai?
Sekmadienį groju festivalyje „Satta Outside“ – dedu į jį daug vilčių. Geras festivalis, norisi gerai ir pasirodyti. Noriu turėti žmonių, su kuriais galėčiau viešinti ir rodyti savo kūrybą. Aišku, eiti tolyn – Baltijos šalys, Lenkija, Europa, pasaulis. Įsivaizduoju, kad dabar yra mano kritiniai metai ir reikia rinktis. Nuo jų iš esmės priklausys mano trijų metų ateitis. Nenoriu groti tose pačiose vietose po penkis kartus, nenoriu prisigerti ir tūsintis iki ryto. Noriu kilti ne pavieniais fragmentais, įvykiais, o būtent darbu, noru, idėjomis ir bendraminčiais.
