Justina Maciūnaitė
Asmeninio archyvo nuotr.
Edvardas Kubilius – tik ką baigė žurnalistikos bakalaurą Vilniaus Universitete ir jau dirba žinių vedėju LRT radijuje. Vaikinas kilęs iš Joniškio, kaip pats sako, buvo paprastas vaikas, visą laiką įsikibęs į mamos ranką. Tačiau kai Edvardui atėjo metas pasirinkti profesiją, jis tvirtai nusprendė būti spaudos žurnalistu. Norėdamas išbandyti šią sritį, vaikinas įsidarbino viename Joniškio laikraštyje. Tokia patirtis tik dar kartą padėjo Edvardui įsitikinti, kad jo vieta žurnalistikoje. Dar bestudijuodamas jis pradėjo dirbti LRT radijuje.
Edvardai, kaip atsitiko, kad taip anksti užėmei tokias atsakingas pareigas?
Kad dirbsiu radijuje, žinojau jau nuo tada, kai pirmą kartą per ekskursiją apsilankiau LRT radijuje. Išvydęs nuolat skubančius ir studijoje besisukiojančius žmones, mikrofonus ir laidus, sau tyliai pasakiau – mano vieta čia. Taip ir nutiko – jau po pusantrų metų gavau reporterio darbą, o dar po metų tapau ir žinių vedėju. Be kita ko, studijuodamas antrame kurse pasirinkau radijo specializaciją, nes norėjau išbandyti ir kitą žurnalistikos kryptį. Įgytos žinios labai pravertė greičiau pasiekti profesionalumo lygį.
Kiek laiko jau dirbi LRT? Kokios yra tavo pareigos?
Dirbu beveik trejus metus. Mano, kaip žinių vedėjo, darbas yra ne tik perskaityti žinias, kaip daugelis mano, bet ir jų ieškoti, jas rengti bei redaguoti. Darbas ypač įdomus dar ir dėl to, kad vieną dieną dirbu po pietų – iki 22 val., o kitą – nuo 5 val. ryto. Kaip manote – lengva raiškiai skaityti 6 val. ryto? Nelengva, bet smagu. Taip pat neatsisakau retkarčiais ir pareporteriauti, išbėgti į kokį įvykį. Tai darau tam, kad nenusisėdėčiau dirbdamas žiniose.
Kodėl 15–22 val. yra tavo mėgstamiausia pamaina?
Pirmiausia dėl to, kad tik atėjus į darbą dauguma kolegų jau išeina, lieku praktiškai vienas ir esu atsakingas už transliuojamas žinias. Vakare Lietuvoje jau nebelabai kas vyksta, taigi tenka daugiau paskaitinėti apie įvykius užsienyje. Čia kaip kokia liga, nes užsienio naujienos man be galo įdomu – pasilikęs vakare tiek visko paskaitau, tiek visko sužinau… Taigi darbas žiniose man ne tik malonumas, bet ir vieta šviesti save.
O pagal kokius kriterijus atrenkate svarbiausias žinias?
Pagrindinis kriterijus – čia ir dabar. Radijas yra ta žiniasklaidos priemonė, kuri eina kartu su įvykiu. Ypač svarbu, kad žinių pranešimas būtų šviežias, t. y. apie ką tik pasibaigusį ar tebevykstantį procesą. Svarbu ir tai, kaip mes rašome tuos pranešimus – jie turi būti trumpi, paprasti ir kiekvienam suprantami. Pavyzdžiui, tokios litanijos kaip „Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo etapų perspektyvos“ žinutę nedėsime, nes toks sakinys užima pusę žinios ir yra sunkiai suprantamas, todėl trumpiname, perrašome ir supaprastiname. Žinia turi būti tokia aiški, kad ją suprastų ir vairuojantis, ir indus ar vaikus prižiūrinti namų šeimininkė.
Iš tavo žodžių galima suprasti, kad šis darbas yra šiek tiek monotoniškas.
Na, nėra jis monotoniškas. Iš vienos pusės galbūt, nes darbo ratas sukasi taip pat, dienos eina tuo pačiu žinių rinkimo ir pateikimo ritmu. Bet visada esi įvykių sūkuryje. Grįžus po darbo nebesinori nei portalo atsiversti ar juo labiau klausytis radijo, nes praktiškai viską moku mintinai. Bet aš visgi manau, kad darbas žiniose gali būti nemonotoniškas tuo atveju, jeigu atėjęs į darbą ne tik redaguoji tekstus, bet ir pats kažkam pasiskambini, pasikalbi ir iš to padarai žinią. Tokiu atveju tavo sukurptas tekstas yra unikali, dar niekur neskelbta žinia.
Tai sakyk, Edvardai, žurnalistika – gyvenimo būdas ar tik profesija?
Manau, kad ir tas, ir tas. Dirbdamas žurnalistikoje privalai sekti visas naujienas, nes vis tiek kažką bus galima panaudoti darbe. Negalėčiau to pavadinti tik profesija. Kai darai, kas tau patinka, tai savaime tampa gyvenimo būdu ir malonumu. Pagrindinis mūsų profesinis bruožas – objektyvumas, kuris veikia ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, būdamas žurnalistu, neturėtum reikšti savo simpatijų ar antipatijų jokiai politinei partijai, negali priklausyti visuomeninėms organizacijoms, nes automatiškai tampi priklausomu. Reputacija turi būti nepriekaištinga, o darbui privalai būti atsidavęs ir profesine, ir asmenine prasme.
Edvardas sako, kad retkarčiais pavargsta nuo tokio įtempto darbo, bet jį dievina ir neįsivaizduoja savęs kitoje srityje. Savo ruožtu, dėkojame jam už interviu ir linkime nepailsti bei visada būti kupinam jaunatviškos energijos ir entuziazmo.