Nieko rimto
Retas mokyklą lankantis berniukas (ir, žinoma, mergaitė) nėra girdėjęs Grego Heflio, rašančio „Nevykėlio dienoraštį“. Tačiau atėjo metas perrašyti istoriją, nes į lentynas atkeliauja kai kas didingesnis – Didysis Neitas. Knygą apie šį pramuštgalvį pristatė leidykla „Nieko rimto“.
Lapkričio pradžioje prasidėjo kasmetinė leidyklos „Nieko rimto“ ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo organizuojama kalėdinė akcija, kurios metu paramos sulaukia kaimo vietovių mokyklos ir vaikų globos namai. Kaip ir kasmet, akcijos metu pasirodo specialus knygos leidimas. Šiemet ši knyga – Franko L. Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“.
Tarp knygų vaikams vertimų vieni populiariausių yra Šiaurės šalių literatūros kūriniai. Tai lemia ne tik Skandinavijos šalių aktyviai dalinama parama vertimams, bet ir artimas mentalitetas, vertybės, lietuviams lengvai atpažįstamas kūriniuose perteikiamas pasaulis. Vaikų knygas leidžiančios leidyklos stengiasi pagriebti pačius geriausius rašytojus, o lapkričio pradžioje pasirodžiusios knygos „Elė ir draugai“ autorius Timo Parvela neabejotinai priklauso Skandinavijos literatūros elitui.
Vaikystė neįsivaizduojama be dainų ir be muzikos. O dainų autorė ir atlikėja, muzikos ir dailės pedagogė Ilona Papečkytė kviečia pasinerti į dainelių mažiesiems pasaulį. Leidyklos „Nieko rimto“ išleista kompaktinė ploktšelė „Čiuku čiuku traukinukas“ – tai muzikinis skanėstas, kurį ragaujant norisi ne tik dainuoti, šokti, bet ir pūškuoti, trepsėti, šnopuoti, tiksėti, striksėti ir ploti rankomis.
„Aštuntą prie laivo“ pagal sumanymą yra knyga vaikams. Nuo aštuonerių iki gerokai daugiau, jei skaitys patys, nes teksto ne taip mažai. Tiks ir jaunesniems, jei jiems bus skaitoma. Mat Jörgo Mühle iliustracijos – neįtikėtinai šmaikščios ir gyvybingos. Jo piešti pingvinukai šoka, pykstasi, kremtasi ir džiūgauja lyg tikri. Kas, kad nespalvoti, iš paprastučių linijų atgiję. Į juos žiūrėti norisi ir pačios knygelės neskaitant.
Nesvarbu, turite puikią atmintį ar ne, tam tikrus svarbius įrašus labai dažnai mes visi kažkur pasižymime. O kodėl gi to 2014 metais nepadarius kūrybiškai? „Nieko rimto“ pristato dvi darbo knygas, kurios yra šiek tiek kitokios.
Nors dar tik ruduo, bet po truputėlį imame galvoti apie ateinančius metus. Skaičiuojant dienas ir planuojant darbus neišsiverčiame be kalendoriaus.
Rašytojos Valerie Thomas storijos apie susivėlusią raganėlę, vardu Vinė, visame pasaulyje susilaukė milžiniško populiarumo. Pirmoji knyga pasirodė 1987 m., o jos dailininkas Korky Paul iš karto laimėjo prestižinį Vaikiškos knygos apdovanojimą.
Didžiausias rašytojo kūrybos įvertinimas – Nobelio premija. Deja, vaikiškų knygų kūrėjai jos paprastai negauna. Tačiau vietoj Nobelio premijos jie turi savą įvertinimą, prilygstantį svarba ir garbingumu. Tai – Hanso Christiano Anderseno premija, teikiama kartą į dvejus metus. Vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ jau septynerius metus leidžia knygų seriją „H. Ch. Anderseno medalis“ ir pristato geriausius pasaulio kūrinius jauniesiems Lietuvos skaitytojams. Šį mėnesį serija pasipildė nauja knyga – Davido Almondo „Mano tėtis – skrajūnas“.
Už lango tykant rudeniui ir ilgėjant vakarams, tamsėjančiose gatvėse norime būti saugūs patys ir, svarbiausia, norime, kad saugūs būtų mūsų vaikai. Apsisaugoti galima įvairiais būdais. Vienas jų – niekorimtiškas.
Jei vaikščiodami pamiškėj pamatysit lentelę su užrašu „Žalios pėdos“, nedvejodami pasukit gilyn. Čia gyvena daugybė simpatiškų padarėlių – Žąsinas, Voveriukas, Zuikis, išmintingasis Gandras, kakava kvepiantis Ežiukas, Meškutis, ieškantis savo vardo… Jie kartu žaidžia, išdykauja, keliauja vieni pas kitus į svečius, nuolat pakliūva į keisčiausias situacijas ir patiria daugybę nuotykių. Ir jie visi mielai taps jūsų draugais.
Svarbiems dalykams pasakyti kartais reikia nedaug. Į vieną žodį, malonų gestą, dovanėlę ar net akies mirksnį telpa labai daug.
Vaudenbergų šeimoje auga penki skirtingo amžiaus vaikai, bet vienintelis, kuris sielojasi dėl to, kad šeima iš miesto persikelia į kaimą, yra Tomas. O kaip kitaip? Juk vaikinukas mieste grojo gitara roko grupėje, o senojoje užeigoje, kurią nusipirko Tomo tėvai, jautiesi tarsi grįžęs į Viduramžius. Tikra tremtis. Nors mažiesiems Vaudenbergų vaikams, atrodo, viskas čia labai patinka!
Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra problema – raudona ji ar mėlyna, turinti sparnus ar trumpas kojas – koks būtų apibūdinimas? Peliukas Džiugas greičiausiai atsakytų, kad ji – įveikiama, ir tuoj pat tai įrodytų, nes nėra tokių problemų, kurių neįmanoma išspręsti – visa tėra tik baimės, abejonės, nepasitikėjimas.