Viktorija Zapalskytė
Nuotr. autorės ir Photos.com
Laikas.lt skaitytoja Viktorija apsilankė nuostabiame Italijos mieste – Florencijoje ir aprašė kelionėje patirtus įspūdžius bei pamatytus architektūros šedevrus.
Miestas – muziejus
Apie Florenciją galėčiau pasakoti valandų valandas, prisiminti matytus stebuklingus ir užburiančius vaizdus – metų metus. Tai miestas, kurio neįmanoma pamiršti ir į kurį norisi grįžti dar daug kartų.
Tai miestas, kuriame kiekvienas ras tai, ko nori: romantikos bei ypatingai daug grožio, firminių Gucci, Armani parduotuvių ir kultūrinio bei dvasinio peno. Florencijos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nes jame puikuojasi vieni didingiausių ir nuostabiausių pasaulio pastatų, tokių kaip Santa Maria del Fiore katedra, kuri yra ketvirta pagal dydį visame pasaulyje. Suprojektuota Brunelskio ir statyta daugiau nei 150 metų. Pamatęs šį pastatą, suvoki dėl kokių priežasčių jis buvo statytas taip ilgai – katedros kupolas yra 91 m., o varpinė – 85 m. aukščio.
Kalėdinė Florencija
Nusikamavusi po skrydžio ir keturių valandų kelionės traukiniu, mat į Florenciją tiesioginio lėktuvo nėra, savo svajonių mieste atsidūriau, jau gerokai sutemus, tačiau, tai nesutrukdė dar ilgai vaikščioti nuostabiomis gatvėmis, grožėtis šviestuvų nušviestais pastatais ir ragauti skaniausių kada nors valgytų ledų, nes ledai, kaip ir picos, Italijoje itin skanūs, ir gėda išvykti iš šios šalies jų neparagavus.
Florenciją lankiau, kai ją buvo užgriuvusi Kalėdų karštinė, kiekvieną vakarą papuošimų daugėjo, o likus tik savaitei iki Kalėdų, Florencija mirgėte mirgėjo girliandomis, snaigėmis, eglių papuošimais, kurie senąja tradicija kvepiantį miestą vakarais nutvieksdavo įvairiausiomis spalvomis.
Žiema Italijoje nėra gąsdinanti šalčiais ir tikrai nepanaši į lietuviškąją. Pirmiausia dėl to, jog nėra sniego, taip pat dėl to, kad šaltis nekausto kaulų ir tu gali ramiai vaikščioti miesto gatvėmis apsitaisęs rudeniniais drabužiais. Vienintelis ryškus požymis, jog Florenciją aplankė žiema, tai lietaus gausa, todėl skėtis tampa pačiu artimiausiu draugu. Ir patarčiau jo nepirkti iš pakelėje stovinčių tamsiaodžių pardavėjų, apsikarsčiusių gausybe spalvotų ir ryškių skėčių, nes užklupus netikėtai liūčiai, išleisite nemažai eurų, o skėtį išskleisite tik vieną ar du kartus, nes jų kokybė itin prasta. Ir kokia nauda iš Italijos vaizdais išpuošto skėčio liūčių metu, jei jis sulūžęs?
Florencijos įžymybės
Antroji diena Florencijoje buvo pavadinta „Susipažinkime su Florencija“. Nuo pat ankstaus ryto iki vakaro klaidžiojau po šį nuostabų miestą, aplankiau Santa Croce – gotikinę bažnyčią, kurioje ilsisi Makiavelio, Galilėjo, Mikelandželo palaikai.
Žinoma, užklydau ir ant Ponte Vecchio tilto, statyto XIV a. Šis tiltas yra vienintelis, likęs iš po antrojo pasaulinio karo ir stebina originalumu. Patekęs ant tilto iš pradžių net nesuvoki, jog tai tiltas, atrodo, jog patekai tiesiog į dar vieną parduotuvėlėmis apstatytą Florencijos gatvę, kol galiausiai pamatai iš abiejų gatvės pusių tyvuliuojantį upės vandenį. Anksčiau ant šio tilto buvo įsikūrę žvejai, tačiau dėl dvoko ir netvarkos jie buvo iškraustyti. Vėliau įsikėlė amatininkai, o šiuo metu Ponte Vecchio tiltas gali didžiuotis parduotuvių gausa, kurios privilioja ne vieną turistą.
Nereikia pamiršti ir Piazza della Singoria, nes tai, ko gero, žymiausia Florencijos aikštė, viduramžiais buvusi miesto centru, kuriame gyvenimas virte virė. Tačiau nereikia grįžti į viduramžius, šiais laikais aikštė ne ką tuštesnė. Turistų gausa stebina, o tikroviškos, gyvybe alsuojančios skulptūros atima žadą.
Taip pat ilgai ir labai svajingai žiūrėjau į langus pastato, kuriame daug laiko praleido rusų literatūros klasikas F.Dostojevskis. Tame name šis literatūros genijus parašė vieną didingiausių savo kūrinių, pavadinimu „Idiotas“.
Vakare su drauge, pas kurią svečiavausi, iškeliavome valgyti itališkų picų į daugelio italų pamėgtą piceriją, esančią toliau nuo senamiesčio. Kadangi picerija ne miesto centre, tai ir kainos šiek tiek mažesnės, normalaus dydžio picą galima nusipirkti už 7-8 eurus. Jei ne lietuviškas poreikis versti eurus į litus, tai galima drąsiai teigti, jog picos visai nebrangios, o skonis – dieviškas. Be to, kadangi picerijoje lankėmės be vaikinų, gavome širdutės formos picų. Pripažinkite, toks dėmesys tirpdo kiekvienos moters širdį.
Kitą dieną paskyriau tam, kad aplankyčiau turgų ir Uffizi galeriją. Turguje akys raibo nuo spalvų kvapų ir turistų gausos. Kadangi Florencija garsėja puikiais odos dirbiniais, tai didžioji dauguma prekių: odinės rankinės, apyrankės, diržai. Taip pat gausu akį traukiančių kaukių ir marškinėlių, papuoštų itališkais vaizdais ir užrašais „Firenze“, kas išvertus į lietuvių kalbą, reiškia Florencija.
Uffizi galerijoje Europos sąjungos piliečiui iki 25 metų bilietas kainuoja 5 eurus. Galerija – didelė, erdvi, po savo stogu sauganti gausybę dailės šedevrų. Galerijoje praklaidžiojau ne vieną valandą, nes norėjosi įsiminti kiekvieną paveikslą, kiekvieną savo reakciją, kiekvieną koridoriaus kampelį, kad tik nieko nepraleisčiau, ir iš šios meno mekos pasiimčiau viską, kas įmanoma.
Kelionė namo
Kelionė atgalios prasidėjo nuo dar keturių valandų dardėjimo traukiniu.Taupydama pinigus važiavau su antrosios klasės traukiniu, kainavusiu dvigubai mažiau ir važiuojančiu dvigubai ilgiau, bet kas tos porą valandų ilgesnio keliavimo, jei už 20 eurų gali namiškiams pripirkti maišą itališkų gardumynų?
Nors oro uoste lėktuvas ilgai nenorėjo pakilti į padanges, skrydis buvo puikus ir štai po trijų valandų, nusileidau Tėvynėje, kupina įspūdžių, prisiminimų, kuriuos dar ilgai saugosiu savo širdyje, ir be proto įsimylėjusi miestą/muziejų – Florenciją.
