Kelionė į Maroką – kriokliai, saulė ir rojaus miesteliai (II dalis)

Tęsiame pasakojimus apie kelionę po Maroką ir šį kartą persikeliame iš triukšmingojo Marakešo į mažesnius, bet ne mažiau gerus miestelius. Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.

Kriokliai ir naktis palapinėje

Antrąją kelionės dieną nusprendėme keliauti toliau. Kur? niekas tiksliai nežinojo. Viena ausimi girdėjome apie labai gražius kroklius, todėl sugalvojome lėkti prie jų, nors jų dislokacijos vietos net neįsivaizdavome, neturėjome žemėlapio (kaip ir likusią kelionės dalį), todėl nulėkėme į autobusų stotį, kur mus apspito krūvos savo paslaugas siūlančių vyrų. Kadangi buvome aštuoniese, siūlė imti aštuonvietį autobusiuką, kuris mus nuvežtų tiesiai prie kroklių, esančių netoli Azilal miesto. Atstumas – 150 km, kroklys „Ouzoud“ yra visai netoli miesto. Viso autobusiuko kaina – 1000 dirhamų (apie 350 Lt), tačiau mums pasirodė, kad kaina pernelyg aukšta ir daug patogiau vykti vietiniu autobusu už 70 dirhamų asmeniui.

Pliusai – daug įdomiau, autobuse susipažinome su prie kroklių gyvenančiu gidu, kuris mums pasiūlė pernakvoti jo draugų hostelyje-palapinėse, kurios yra prie pat krioklio kalnų gilumoje. Pakeliui pamatėme krūvas beždžionių, kurios nebijo žmonių ir leidžiasi liečiamos.

Kaina vienam žmogui už „lovą“ 5 eurai ir romantiškai miegate barberiškoje palapinėje, naktį girdite krioklių ošimą, ryte mėgaujatės – iš anksto užsakyta (mokėti reikia papildomai) barberiška kiaušiniene ir kava.

Mūsų gidas už šio gražaus hostelio parodymą neprašė nieko ir vakare dar pamokė groti būgneliais. Svetingi žmonės tie barberai ir visiškai kitokie nei marokiečiai – įkyriai nelenda, neprašo pinigų už kiekvieną rankos mostelėjimą. Kaip rasti šią gražią vietą? Turbūt prie krioklių klausti vietinių, kurie parodys. O tokių „hostelių“ aplink krioklį stovi ne vienas.

Saulė, jūra ir palaima

Kitą rytą nusiprausę ir laimingi pasigavome vietinį autobusiuką ir nudardėjome iki Azilal miesto. Tai nebuvo kažkuo įspūdinga vietovė, todėl persėdome į naktinį autobusą, kuris mus turėjo nuvežti iki didelio kurortinio miesto Agadir. Tiesą pasakius, ten važiavome tik dėl vandenyno, o ir naktinis autobusas mus „apgavo“. Turėjome dardėti visą naktį, tačiau ne tik atsidūrėme už Agadir esančioje autobusų stotyje trečią ryto, bet ir visiškai sušalome kiaurame autobuse. Malonumo kaina – 100 dirhamų kiekvienam, nemalonumas – teko naktį ieškoti hostelio. Tai buvo nelengva, nes į miestą buvo atvykęs pats Maroko karalius, kurio svita užėmė visus viešbučius. Radome pakankamai prabangų variantą, kuris buvo vienintelis – apartamentus už 100 dirhamų nakčiai (apie 35 litus). Kambariai gražūs, tačiau, kai ten praleidi tik naktį, tas grožis nė kiek nerūpi. O ryte… pagaliau, pagaliau kepino saulė, tad nulėkėme prie vandenyno.

Ir ko daugiau sušalusiam keliautojui reikia? Saulės, vandens, paplūdimio…. tikras rojus. Ir oras lepino taip, kad dienos pabaigoje jauti savo saulės nubučiuotą odą.

Tačiau kitiems Agadire nepatartume pasilikti. Miestas gražus, bet labiau pensininkams skirtas… nepatiko, oj nepatiko faktas, kad kavinėse tau duoda europietišką kavą, gatvėse daug judėjimo, žmonės labiau skuba… Tad lekiam iš čia į daug mažesnius miestelius prie vandenyno. Kur ir turistų mažiau ir miestų gatvės baltai nenušluotos.

Kita stotelė – rojaus miesteliai

Išsirinkome kitą „auką“ – Tiznit miestą, kuris turėjo būti tarpinė stotelė keliaujant į norimą Sidi Ifni. Autobuso kaina – 40 dirhamų (apie 14 litų) ir keisčiausia, kad autobuso vairuotojas, likus dešimt kilometrų iki galutinio tikslo, sugalvoja sustoti poilsiui, kuris trunka mažiausiai pusvalandį.

O kur nuskubėsim, tarsi supratome marokiečių neskubėjimo devizą. Tiznite persėdome į taksi ir nubirbėjome į Sidi Ifni miestelį. Tikrai verta ir dar kartą verta apsistoti ne didžiuosiuose miestuose. Sidi Ifni mus pasitiko jaukuma, vandenyno kvapu ir labi skaniais jūros gėrybių patiekalais turguje. Šiame ir kituose netoli esančiuose miesteliuose daugiausia apsistoja banglentininkai ir kiti vandens pramogų mėgėjai. Čia niekas taip įkyriai nespokso į europiečius, nebruka visko iš eilės, kava tobulai skani, o turgus – kiekvieno keliautojo džiaugsmas ir „piniginės galvos” skausmas: 100 gramų skaniausių prieskonių kaunuoja apie keturis litus, rankomis siūta rankinė – apie 15 litų, megztos kepurės – apie 7 litus.

„Nesirūpink, šypsokis, būk laimingas“

Sidi Ifni verda naktinis gyvenimas – jaunimas grupelėmis vaikščioja gatvėmis, kvatoja, geria arbatą, kavinės sausakimšos, merginos pasidabinusios gražiomis tunikomis, vienos su šilkinėmis, drakonais puoštomis nugaromis, kitos – kuklesnėmis, tačiau visos elegantiškos, pasiruošusios. Netikėtai atsidūrėme žvaigždžių apšviestame, šiltame paplūdimyje su keliais vietiniais vaikinais, kurie grojo gitaromis tautines melodijas, dainavo ir vaišino mus jogurtu.

Susipažinome su slovėnų porele, kuriai didžiausią nuostabą sukėlė marokiečių „tingumas“ – jie visą dieną sėdi, geria arbatą ir nieko neveikia. Kita vertus, jie tuo pačiu kažkaip „tvarko reikalus“: kažkur vaikšto, parduoda, perka… Nuolatinis judesys, tačiau atsipalaidavus, neskubant, be streso. Viena dažniausių frazių – „Nesirūpink, šypsokis, būk laimingas“.

Netoli (apie 10 km) nuo balto, žydro ir atsipalaidavusio Sidi Ifni yra svajonių vieta – Lagzira. Tai stulbinamo grožio raudono akmens arkos, uolų liekanos vandenyje. Lipome, sėdėjome ir, lepinami dužtančių bangų muzikos, valgėme apelsinus. Nuvažiuoti iki šio rojaus kampelio kainuoja apie litą į vieną pusę.

Taip pat rekomenduojame nuvykti ir į netoli Sidi Ifni esantį Mirleft miestelį, kuris, nors ir mažytis, labai mielas ir jaukus, jame gausu banglentininkų, žmonės draugiški, o kaip pasakoja keletas čia gyvenančių užsieniečių – Mirlefte gyveni hostelyje už 10 Lt parai, rytais geri marokietišką kavą, mokaisi arabų kalbos, surfini… Tikras atsipalaidavimas….

Kad šio miestelio gyventojai tikrai draugiški, įrodė ir sutiktas vaikinas, kuris mus vakare pasikvietė pasisvečiuoti pas jį namuose, pavaišino arbata, kartu grojome būgneliais, žaidėme žaidimus. Kelionės pabaigoje supratome, kad jei važiuotume dar kartą į Maroką – tai turbūt į Sidi Ifni arba Mirleftą ir ten praleistume mažiausiai mėnesį. O užtrukome tik dvi dienas….

Artėjant pabaigai

Dienos bėgo greitai ir finišo stotelė pamažu artėjo. Nupirkome lauktuvių – kas gražius berberiškus odinius batus (apie 22 litai), kas auskarus (sidabriniai kainuoja apie 70 Lt), kas megztas kepurėles, kas prieskonių, kas arbatos, kas kavos… Kaip jau minėjome pirmoje pasakojimo dalyje, visos kelionės metu išleidome apie 700 – 800 Lt, priklausomai nuo suvenyrų ir valgymo kiekio.

Žinoma, vasarą daug paprasčiau, nes naktys šiltos, galima miegoti savo palapinėse ar tiesiog miegmaišyje po atviru dangumi. Taip pat džiaugėmės, kad nelindome į didesnius miestus kaip sostinę ar Kasablanką, nes mažuose – daug jaukiau, šilčiau ir, žinoma, pigiau.

Žinios iš Wikipedijos: Kas yra tekste vis minimi berberai? Skaitom: „Pagal Maroko Konstituciją, oficiali valstybinė kalba yra arabų. Apie 15 mln. marokiečių kalba berberų kalba. Berberų dialektas yra paplitęs po visą šiaurės Afriką ir Sacharą. Berberai jau pusė šimtmečio aktyviai kovoja dėl berberų kalbos pripažinimo valstybine kalba ir siekia, kad tai garantuotų Konstitucija. Reikalaujama, kad berberų kalba būtų mokoma mokyklose ir universitetuose. Šiauriniuose šalies rajonuose apie 20 000 marokiečių kalba ispanų kalba“.

Tęsinys – pasakojimas apie verslą Maroke.