Kelionių liga apsikrėtęs vaikinas į Lietuvą grįžti neskuba

300 000 kilometrų (dauguma jų įveikta autostopu) ir per dešimt metų aplankyta daugiau nei 60 šalių – tokie faktai įrašyti biomedicinos diagnostikos mokslus baigusio Donato Puzaro kelionių dienoraštyje. Kai kurias Europos šalis net keliasdešimt kartų aplankęs lietuvis neseniai apsistojo Londone. Laikinai, žinoma…

Londone ilgisi Italijos

Beveik dešimt metų keliauji autostopu. Kiek iš viso kilometrų jau esi įveikęs?

Keliaudamas nuolatos rašau dienoraštį. Pasižymiu ir įveiktus kilometrus. Per tiek metų jų susidarė daugiau nei 300 tūkst. Studijų metais, kai turėdavau bent kiek laisvo laiko, visada stengdavausi kur nors išvykti. Visa Europa tapo man antraisiais namais. Kai kuriose valstybėse jau teko pabuvoti daugiau nei keliasdešimt kartų.

Tavo namai – vis kitas pasaulio kampelis. Ar niekada nepasiilgsti pastovumo?

Iš pradžių, kai tik pradėjau keliauti, didžiausias noras buvo pamatyti kuo daugiau. Dar ir šiandien kelionės yra mano didžiausia aistra, tačiau laikas labai greitai bėga. Dažnai pagalvoju, kad pamačiau nemažai, tačiau nesu pastovus kokioje nors vienoje veikloje. Klajonės po skirtingas šalis labai praturtina, įgyji daug patirties. Galbūt ateis diena, kai atvyksiu į kokią nors pasaulio vietą ir pajusiu, kad noriu čia likti visam laikui.

Dar visai neseniai gyvenai Italijoje. Ką ten veikei?

Italiją pasirinkau atsitiktinai. Tai viena iš šalių, kurios man labai patinka. Dvejus metus praleidau Veronoje. Per tiek laiko spėjau apkeliauti šią šalį, perprasti italų kultūrą. Ten praleidau vieną įsimintiniausių savo gyvenimo etapų. Nuostabus oras, puiki virtuvė, graži kalba. Ten pagyvenęs šiek tiek laiko grįžęs į Lietuvą jausdavausi tarsi svečias. Gyvendamas tarp italų po kiek laiko perimi jų manieras, gyvenimo būdą. Nemažai draugų sakydavo, kad pasikeičiau. Italijoje jaučiausi išties labai gerai. Kartais padirbėdavau – kaupiau pajamas tolimesnėms kelionėms.

Dabar apsistojai Londone. Kodėl iš viso pasaulio pasirinkai būtent šį miestą? Ir kuo čia žadi užsiimti?

Atvažiuoti į Londoną buvau įkalbėtas. Čia gyvena keletas draugų. Ir pats norėjau naujos patirties. Pasiilgstu daugelio itališkų dalykų, kurių čia nėra, tačiau šiame milžiniškame mieste pastebėjau daug įvairiausių galimybių. Nežinau, kiek čia liksiu ir ką konkrečiai veiksiu. Kol kas man viskas įdomu. Pastebėjau, kad Londone nėra sunku susirasti darbą. Italijoje kur kas sudėtingiau. Apsiprasiu ir bandysiu ieškoti kokios įdomesnės veiklos, kur galėčiau išmokti ką nors nauja.

Nuolat keliauti – ne vieno žmogaus svajonė. Bet jai įgyvendinti reikia daug ko. Pirmiausia – pinigų… Atskleisk, kaip Tau tai pavyksta?

Tas tiesa, norint daug pamatyti, reikia nemažai pajamų. Visų pirma, aš daug keliavau po Vidurio Rytus, Aziją, Afriką. Teko lankytis daugelyje šalių, kuriose pragyvenimo lygis nėra aukštas. Tad daugelis dalykų kainuodavo pigiau nei Europoje. Dėl to ten galėdavau praleisti nemažai laiko. Per pastaruosius kelerius metus pakeičiau kelis darbus. Teko dirbti Monte Karle, Italijoje. Dažniausiai dirbau prabangiuose restoranuose – tokius darbus pakeisti lengviausia. Pasisekdavo, nes už gerus darbo rezultatus gerai atsiskaitydavo.

Sunkiausios ir gražiausios kelionės

Kiekviena kelionė – savaip nepamirštama ir nepakartojama. Tačiau kas pirmiausia šautų į galvą, jei paklausčiau: kuri jų paliko didžiausią įspūdį?

Iki šiol didžiausią įspūdį man paliko Iranas. Šią šalį planavau tik pervažiuoti autostopu keliaudamas į Indiją, tačiau negavau Pakistano vizos. Tad Irane buvau beveik mėnesį. Tai visiškai kitokia kultūra, religija, žmonės. Radau daug naujų draugų. Įdomiausia, kad tarp iraniečių jaučiausi savas. Tai viena svetingiausių šalių, kokias man teko aplankyti. Labai gaila, kad spaudoje apie Iraną girdime daug blogų atsiliepimų. Žmonės ten yra izoliuoti, negali lengvai keliauti, vengia kalbų apie politiką. Vyrauja griežtas islamas. Tačiau kelionės metu sutikau daug nuostabių paprastų iraniečių. Buvau įkalbinėjamas pasisvečiuoti, pasivaišinti arbata. Keliaujant man itin patinka pajusti tų vietų autentiškumą ir sąryšį su žmonėmis.

Esi apkeliavęs apie 60 šalių. Koks būtų Tavo „top penketukas“?

1. Iranas,
2. Jordanija,
3. Togas,
4. Izraelis,
5. Mauritanija.

O kuri kelionė buvo pati sunkiausia?

Kelionė po Šiaurės Vakarų Afriką. Teko du kartus keliauti per Sacharos dykumą, įveikti per 14 tūkst. Kilometrų, kartais itin prastais keliais, kuriais ne visada važinėja automobiliai ar kitos transporto priemonės. Sunkiausia buvo dėl ligų. Teko du kartus apsinuodyti maistu. Reguliariai vartojau vaistus nuo maliarijos, pasireiškė šalutinis poveikis – tarsi haliucinaciniai sapnai. Kita vertus, tai buvo įdomi patirtis. Apie čia dažniausiai siaučiančias ligas, ypač maliariją, studijavau Lietuvoje ir Belgijoje. Leuvene (Belgija) turėjau galimybę atlikti su šia liga susijusius tyrimus, tad Afrikoje dažnai progai pasitaikius kalbėdavausi su vietos žmonėmis ir medikais apie šią pasaulyje aktualią problemą. Nuo maliarijos dar nėra išrasta skiepų. Tai itin aktuali problema Afrikoje, kur užfiksuojama daugiausia maliarijos atvejų. Kelionė buvo sunki, tačiau paliko neišdildomų įspūdžių. Kartais pasižiūriu nuotraukas ir pats sunkiai suvokiu, kad dar visai neseniai visa tai teko patirti gyvai.

Kur pasaulyje gyvena svetingiausi žmonės?

Irane, Gruzijoje. Netgi keliaujant po Vakarų Afriką kartais atsidurdavau mažuose miesteliuose, kur nėra jokių viešbučių, tad nakvynei dažnai kviesdavo vietos gyventojai. Jie siūlydavo savo lovą svetimšaliui. Kitą dieną stebėdavosi, kodėl nelieku pas juos ilgiau. Kai kurie prašė likti bent savaitei.

Kur niekada nenorėtum sugrįžti? Ir kur vis dar svajoji nukeliauti?

Tokias šalis kaip Malis, Burkina Fasas pamačiau vieną kartą. Ten ir buvo sunkiausia. Nežinau, ar norėčiau ten sugrįžti. Šiandien tikrai ne. Dar liko neištyrinėta Pietų Amerika, Pietryčių Azija. Ten būtinai dar nukeliausiu. Turiu tikslą aplankyti kuo daugiau pasaulio.

Ką visada galima rasti Tavo kelionių kuprinėje?

Tik reikalingiausius daiktus. Per tokias keliones dažnai tenka daug kilometrų keliauti pėsčiomis į „tranzuoti“ tinkamas vietas. Niekada nežinai, kur vairuotojas tave pastebės. Tad papildomas svoris tik dar labiau vargina. Mėgstu šiltas šalis, tad dažniausiai pasiimu reikalingiausius vasarinius drabužius, higienos reikmenis, miegmaišį. Brangiausias turtas kuprinėje, be abejo, yra fotoaparatas.

Vienatvė nėra priešas

Ką artimieji mano apie tokį Tavo gyvenimo būdą? Juk pasiilgsta Tavęs…

Artimieji jau yra susitaikę su tokiomis mano klajonėmis. Iš pradžių nerimaudavo, tačiau dabar, kai tenka keliauti dažnai, jie džiaugiasi mano įspūdžiais. Žino, kad kelionės man teikia didelį malonumą. Per jas įgijau daug patirties. Teko du kartus atsidurti šalyse, kuriose vyko karo veiksmai. Viskas iki šiol baigdavosi sėkmingai.

Jei atvirai – ar nuolat keliaudamas kartais nepasijunti vienišas?

Kartais pasijuntu. Vienatvė nėra mano priešas. Aš gerai jaučiuosi keliaudamas vienas, sutikdamas naujų žmonių. Nuolatos keliaudamas negali nuspėti, kokius įspūdžius tau pateiks nauja diena. Būtent tai man labiausiai ir patinka. Būdamas vienas gali užmegzti artimą pažintį su tų šalių gyventojais. Taip pažinti naują šalį yra įdomiausia.

Ar per savo gyvenimą ketini aplankyti visą pasaulį?

Tikrai taip. Negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Dažnai tyrinėju žemėlapius, žiūriu į naujas vietas ir svajoju vieną dieną ten atsidurti.

Ką darysi, kai nebeliks neaplankytų šalių?! Gal grįši į Lietuvą ir niekur nebekeliausi?

Lietuva visada man liks gimtoji šalis. Teko pagyventi Belgijoje, Monake, Italijoje. Dabar esu čia – Londone. Šiandien į Lietuvą grįžti nėra prasmės. Man gaila, kad mūsų šalyje sąlygos šiuo metu tokios blogos. Ypač jaunimui. Taip sunku save realizuoti. Ten turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir dirbdamas dažnai tik egzistuoji, o juk reikia gyventi šiandien, ne rytoj. Šiuo metu tikrai nenorėčiau ten grįžti gyventi. Tikiuosi, bėgant laikui viskas pradės keistis.