Ina Peseckienė
„Automobilis – ne prabanga, o transporto priemonė“, ‒ teigė Ilfo ir Petrovo personažas dar tais laikais, kai nebuvo spūsčių, o paskyros senam žiguliukui tekdavo laukti metų metus.
Automobilių istorijos aistruolis, Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus tikina, kad sovietmečiu keleiviams tekdavo pakovoti dėl vietos autobuso salone, o štai XIX a. pabaigoje kelionę viešuoju transportu sau leisti galėjo tik pakankamai pasiturintys Lietuvos teritorijos gyventojai. Su R. Žičkumi Laikas.lt narpliojo viešojo transporto Lietuvoje istoriją.
Viešojo transporto aušra
Tikslių duomenų, kada Lietuvos teritorijoje atsirado pirmasis arklių traukiamas viešasis transportas, nėra. Žinoma, kad šią funkciją atliko pašto karietos. Pasak R. Žičkaus, vežikai galėjo atsirasti XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje, mat 1835 m. Vilniuje jau buvo 158 vežikai. Pavyko rasti duomenų, kad 1904 m. vienas Vilniaus verslininkas prašė miesto valdybos leidimo vežioti keleivius iš miesto centro į skerdyklą Vilkpėdėje. Nuo 1893 m. Vilniuje jau veikė arkliais traukiamas tramvajus, vadintas „konkė“.
Tarpmiestiniai autobusai ėmė kursuoti 1908 m., keleiviai buvo vežiojami maršrutais „Liepoja–Palanga–Klaipėda“, „Jelgava–Šiauliai–Tauragė“, „Kaunas–Zarasai“. R. Žičkaus teigimu, to meto bendras techninis ir ekonominis Rusijos imperijos vystymasis paskatino imtis tų pačių sprendimų įvairiose vietose.
Kaunas 1925-1926 m. Konduktorius ir vairuotojas prie „Berliet“ autobuso.
Keleivių vežimas – pelningas verslas
Visi autobusų savininkai buvo privatininkai. Nuo autobusų Vilniuje atsiradimo 1909 m. iki 1932 m. privačios įmonės gaudavo iš miesto magistrato leidimus vežioti keleivius. Kaip ir šiandien, būdavo pelningų maršrutų, o būdavo tokių, kur keleivių srautai stichiški arba nedideli. Žinoma, verslininkai vengdavo neatsiperkančių maršrutų. Dėl to kildavo paradoksalių situacijų, pavyzdžiui, maršrutu „Geležinkelio stotis–Žvėrynas“ 1927 m. važinėdavo 15 autobusų, o nuo dabartinės Kudirkos aikštės iki Kalvarijų, t. y. dabartinio „New York“ klubo, – vos 2‒3 autobusai.
Viešojo transporto problema anuomet buvo ne tik prastas srautų planavimas, bet ir autobusų techninė būklė. Dėl nelygių, negrįstų gatvių technika susidėvėdavo itin greitai, vežėjai gi labiau rūpinosi rentabilumu. Matydamos, kad keleivių vežimas tampa chaotišku, savivaldybės perėmė susisiekimą autobusais.
Vilniaus valdžiai nusprendus įvesti koncesinę sistemą buvo paskelbtas keleivių vežimo autobusais konkursas miesto pateiktomis sąlygomis. 1931 m. konkursą laimėjo AB „Arbon“, Lenkijoje atstovavusi šveicarų automobilių gamintojui „Saurer“. „Arbon“ 1932 m. pradėjo vežioti keleivius Vilniuje labai moderniais „Saurer“ autobusais su dyzeliniais varikliais. „Arbon“ koncesija buvo išduota dešimčiai metų. Šios bendrovės atidarytą garažą Savanorių prospekte, sutelkusį visus miesto autobusus vienoje vietoje, galima būtų pavadinti pirmuoju autobusų parku Vilniuje.
1908 m. maršruto Palanga-Liepoja atidarymas. Iš R. Žičkaus kolekcijos.
Kaune autobusai pradėjo važinėti 1924 m. Čia taip pat buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo naujai įsteigta bendrovė „Auto“, tačiau per porą metų dėl neprognozuotai greito technikos nusidėvėjimo bendrovė bankrutavo. „Mieste prasidėjo visiškas chaosas: vežėjais galėjo tapti bet kas, vis nauji asmenys imdavosi organizuoti keleivių vežimą. 1927 m. Kauno valdžia nusprendė sureguliuoti padėtį, tad paskelbė konkursą koncesijai. Nepaisant to, kad jame dalyvavo stambios įmonės, siūliusios kokybiškus autobusus, koncesija buvo suteikta asmeniui, neturėjusiam jokios bendrovės. Vėliau šis sprendimas buvo atšauktas. Situacija pasikeitė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje savivaldybei perėmus keleivių vežimą“, – pasakojo R. Žičkus.
1931 metais buvo pakeista visa įstatyminė bazė: peržiūrėtas tarpmiestinis susisiekimas autobusais, įvesta leidimų sistema, naujos kelių eismo taisyklės.
Apie kelių taisykles ir alkoholį
Net 1896 m., kai Maskvoje tebuvo keli automobiliai, Carinės Rusijos kelių eismo taisyklėse nurodyta, kad vairuotojui privaloma turėti vairuotojo pažymėjimą. Kas jį išduodavo, istorija nutyli.
XX a. pradžioje dažniausiai vairuotojais dirbdavo buvę karininkai, kadangi kariuomenė pirma įsigydavo naujausią techniką ir išduodavo pažymėjimus. Karius išmokydavo ne tik vairavimo meno, bet ir variklių priežiūros, automobilio veikimo principų. Vairavimo mokyklos Vilniuje ir Kaune atsirado tik apie 1925 m.
Vilnius 1936-1937 m. Vairuotojai ir konduktoriai prie autobuso „Saurer“. LCVAS nuotr.
Kelių eismo taisyklės buvo žymiai trumpesnės nei šiandien, pvz., 1922 m. tesudarė 12 punktų. O svarbiausias reikalavimas ano meto vairuotojui – išmanyti automobilio konstrukciją. Iki 1909 m. vairuotojai naudojosi vežikams skirtomis taisyklėmis, eismo įvykiai buvo nagrinėjami remiantis jais. Beje, vežikams buvo draudžiama miegoti laukiant keleivio, taip pat keiktis, vairuoti rūkant, išgėrus.
Tiesa, išgėrę vairuotojai nebuvo nei retenybė, nei nusikaltimas. Štai žymus Lietuvos fotografas Juozas Polis, kuriam teko padirbėti autobuso „Kaunas‒Zarasai“ vairuotoju, pasakoja, kad sustodami Jonavoje vairuotojai išgerdavo alaus, o Ukmergėje pietaudami išlenkdavo taurelę.
Karikatūra su eilėraščiu apie pirmą Vilniaus autobusą. Iš R. Žičkaus kolekcijos.
Fotografo Klaudijaus Driskiaus, vieno knygos „Automobilis Lietuvoje. 1918‒1940“ autorių, teigimu, vairuotojo profesija buvo reta ir itin gerbiama. Prisėdę prie vairo pasitempdavo, pasipuošdavo, mat buvo laikomi pavyzdžiu visuomenei.
Pasipuošdavo ne tik vairuotojai, bet ir keleiviai: dažnai jų apdarai bylodavo, kad viešasis transportas prieinamas ne kiekvienam. Vieno prieškario laikraštyje išspausdinto laiško autorius piktinosi keista mada: į tramvajaus vagoną bandžiusi įlipti ponia buvo užsidėjusi tokią didelę skrybėlę, kad netilpo pro duris. Po keleto nesėkmingų bandymų jai vis dėlto pavyko patekti vidun, tačiau skrybėlė buvo aplamdyta, o keleiviai negailėjo „komplimentų“ dėl galvos apdangalo ir sugaišto laiko.
Viešasis transportas buvo svarbus ne tik susisiekimui, bet ir bendravimui: laukdami autobuso kaimynai aptardavo miestelio naujienas, pakeleiviai – derlių ar politinius įvykius. Bičiuliavimasis stotelėse ‒ socialinis reiškinys, prilygstantis namo kaimynų draugystei tarybinio šiukšliavežio belaukiant. To bendruomeniškumo šiandien pavydi tiek akis nuleidęs autobuso keleivis, tiek autobusą į automobilį iškeitęs vairuotojas.
O šių metų sausį į Vilniaus gatves išriedėjo pirmieji du Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber“ ‒ gal didžiuodamiesi jais nepasididžiuosime sveikintis stotelėse?
Šis straipsnis publikuotas vasario mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema VYRAI, kurį galite rasti Vilniaus ir Kauno viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
A. Tereškinas: „Tradicinė vyriškumo sampratą reikia griauti“ (Interviu)
M. Starkui kelionėse dar neteko pasigesti moterų (Interviu)
Azartas ir greitis – ledo ritulyje
Ne vien vyrų reikalas
Žmonijos ateitis – kiborgai?
Ugniaplaukė Ieva – išskirtinė nuo vaikystės (Interviu, Foto)
Pasidaryk pats – iš batų raištelių (ne tik) vyriški papuošalai
Tinklaraščių virtuvėje
Laikas.lt – įdomus ir gyvas portalas kiekvienam. Mūsų tikslas savo skaitytojams teikti išskirtines naujienas iš viso pasaulio. Čia rasite daugybę patarimų, istorijų bei puikių ir daugelio pamėgtų receptų. Lai kiekviena diena su mumis prasideda iš naujo!